Gelažinės varlės

Lietuvoje gyvena apie 1000. Didžiausios jų populiacijos yra Lazdijų rajone - Kučiuliškės herpetologiniame draustinyje. Čia gyvena apie 160 individų. Negausios, bet pakankamai gyvybingos populiacijos aptinkamos Varėnos, Marijampolės, Jonavos rajonuose. Kitur gyvena tik pavieniai seni gyvūnai, išlikę  / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.
Didžiąją gyvenimo dalį baliniai vėžliai praleidžia vandenyje. Saulėtomis dienomis jie išlipa ant virtuolių ar pakrantės kupstų pasišildyti, o pajutę pavojų akimirksniu panyra atgal į vandenį. Dėl tokio atsargumo net vietose, kur jų gyvena nemažai, žmogus jų gali nepamatyti daugelį metų.  / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.
Vos tik patelė užkasa kiaušinius ir grįžta į vandenį, prasideda kova dėl jų išlikimo. Lapės ir kiti plėšrūnai puikiai užuodžia ką tik iškastą žemę ir neretai sunaikina visą dėtį per vieną naktį. Dėl to natūraliai išsiristi pavyksta tik nedidelei daliai jauniklių. Nuotraukoje - lapių išplėšti kiaušin / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.
Natūralių atvirų smėlingų aikštelių Lietuvoje lieka vis mažiau. Todėl balinių vėžlių patelės vis dažniau kiaušinius deda miško keliukuose, žvyrkelių pakraščiuose ar net dirbamuose laukuose. Tokiose vietose dėtims gresia sunaikinimas. Paiškėjus, kad kai kur dėl nepalankių žiemų ir kitų grėsmių žūsta  / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.
Vos prasidėjus balinių vėžlių kaiušinių dėjimo sezonui, Veisiejų ir Metelių regioninių parkų specialistai vakarais leidžiasi į Pietų Lietuvos pelkes ir pievas ieškoti naujų dėčių. Patyrę specialistai mokosi matyti tai, ko nepastebi atsitiktinis praeivis. Vos pastebimai supurenta žemė, smėlyje likusi / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.
Dėl sumažėjusios smėlingų atvirų plotelių baliniai vėžliai praranda savo dėtavietes. Tam kad padėti jiems, saugomų teritorijų specialistai dar prieš prasidedant kiaušinių dėjimo laikotarpiui nušienauja tinkamus kiaušiniams dėti plotus.  / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.
Suradus lizdavietę pirmiausia įvertinama, ar ji pakankamai saugi. Jei kiaušiniai padėti natūralioje vietoje ir jų neiškyla grėsmė sunaikinti, dėtis lieka gamtoje. Tačiau pakelėse, miško keliukuose ar dirbamuose laukuose padėti kiaušiniai dažniausiai pasmerkti žūti, todėl priimamas sprendimas juos ge / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.
Natūraliose lizdavietėse dažnai įrengiama paprasta, bet veiksminga apsauga. Virš dėties pritvirtinamas metalinis tinklelis apsunkina lapių bandymus iškasti kiaušinius, tačiau netrukdo saulės šilumai pasiekti besivystančius embrionus. Tokia paprasta priemonė leidžia išsaugoti bent dalį natūralių dėči / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.
Jeigu vis dėl to nusprendžiama kiaušinius perkelti į Lietuvos zoologijos sodą, prasideda kruopštus darbas. Ankstyvoje vystymosi stadijoje embrionas prisitvirtina prie viršutinės lukšto dalies. Net nedidelis pasukimas gali lemti būsimo jauniklio žūtį. Todėl kiaušinius perkelti stengiamasi per parą nu / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.
Iškasti kiaušiniai dedami į plastikines dėžutes su drėgnu smėliu. Maždaug du trečdaliai kiekvieno kiaušinio panardinami į gruntą, kad transportuojant būtų išlaikyta drėgmė ir sumažinta smūgių rizika.  / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.
Surinkti kiaušiniai ir kai kurie jau gamtoje išsiritę jaunikliai išvežami į Lietuvos zoologijos sodą. Čia prasideda svarbiausia populiacijos atkūrimo programos dalis – dirbtinis inkubavimas, kruopštus jauniklių auginimas, žiemojimo imitavimas ir pasirengimas gražinti juos į natūralias buveines. Inku / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.
Perinamiems vėžliukams palaikoma maždaug 28,5 laipsnio temperatūra. Tai daroma, nes išsiritusių jauniklių lytis priklauso būtent nuo temperatūros, kurioje kiaušiniai bręsta. 28 laipsnių temperatūroje išsirita patelės, o 29 – patina. Dėl šios priežasties stengiamasi šilumą laikyti toką, kad iš vienos / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.
Ne visi inkubuojami kiaušiniai būna apvaisinti. Kai kuriuose embrionai nustoja vystytis dar ankstyvoje stadijoje, kituose randami žuvę gemalai. Vis dėlto Lietuvos zoologijos sodo specialistams pavyko pasiekti daugiau kaip 95 procentų išsiritimo rodiklį nuo apvaisintų kiaušinių – tai išskirtinis rezu / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.
Išsiritęs balinis vėžliukas tėra maždaug 2 eurų monetos dydžio. Kai jaunikliai sustiprėja, jie perkeliami į specialius terariumus. Čia jie mokosi plaukti, ilsėtis, nardyti ir maitintis – elgsenos, kuri vėliau bus būtina natūraliose buveinėse.  / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.
Virš terariumų įrengtos kaitrinės ir UVB lempos atstoja saulę. Jos ne tik sušildo jauniklius, bet ir padeda organizmui gaminti vitaminą D, būtiną stipriam šarvui ir kaulams formuotis.  / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.
Vienos dėties jaunikliai laikomi atskirame akvariume. Kiekvienam jų naudojami atskiri tinkleliai, kempinėlės ir kiti priežiūros įrankiai. Taip sumažinama rizika tarp skirtingų grupių išplatinti galimus ligų sukėlėjus. / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.
Vabzdžiai prieš šeriant vėžliukams yra šiek tiek pašaldomi, kad taptų vangesni ir ne tokie aktyvūs. Jauniems ir nepatyrusiems jaunikliams būtų dar sunku pagauti labai judrų maistą. Be to terariume likę negyvi vabzdžiai pūdami užterštų vandenį, dėl to tektų jį dažnai valyti ir keisti vandenį. / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.
Kiekvienas jauniklis reguliariai stebimas, sveriamas, vertinamas jo augimas ir viskas užrašoma į specialius žurnalus. Specialistai siekia, kad visi vystytųsi tolygiai ir būtų pakankamai stiprūs išgyventi pirmąją žiemą.  / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.
Praėjus maždaug savaitei po išsiritimo, vien uodo trūklio lervų nebeužtenka. Racioną papildo specialus želė pašaras, vėliau – sliekai, vabzdžiai ir jų lervos. Tokia įvairovė padeda formuotis stipriam organizmui ir ruošia jauniklius natūraliam maistui gamtoje. / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.
Nors visi ką tik išsiritę baliniai vėžliukai atrodo labai panašūs, kiekvieno jų kiautą puošia savitas gelsvų linijų ir dėmelių raštas. Šis piešinys yra unikalus, todėl specialistai gali atpažinti pavienius individus pagal jų kiauto ornamentą – panašiai kaip žmones pagal pirštų atspaudus. Tokia natūr / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.
Praėjus beveik metams nuo kiaušinių atvežimo, balinių vėžlių jaunikliai leidžiasi į paskutinę savo kelionę žmogaus globoje. Transportavimo dėžėse jie vežami atgal į Dzūkijos balas ir ežerėlius – ten, kur kadaise buvo padėti jų kiaušiniai arba iš kur jie buvo paimti dar prieš pirmąją žiemą. Netrukus  / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.
Balinių vėžlių paleidimas į gamtą jau seniai tapo ne tik gamtosauginiu darbu, bet ir kasmetiniu renginiu. Į Dzūkijos balas susirenka biologai, gamtosaugininkai, savanoriai ir vietos bendruomenės nariai, kad savo akimis pamatytų akimirką, kai jaunikliai grįžta ten, kur jiems ir priklauso. Tai simboli / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.
Kasmet į paleidimo renginius atvyksta moksleivių grupės, šeimos ir gamtai neabejingi žmonės. Vaikai ne tik stebi paleidimą, bet ir klausinėja biologų, lygina vėžlių kiautų raštus, mokosi atpažinti rūšį bei supranta, kodėl jos išsaugojimui prireikė žmogaus pagalbos. Taip kiekvienas renginys tampa ir  / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.
Didžiausią įspūdį vėžliukų paleidimas palieka vaikams ir jaunimui. Jiems tai nauja patirtis ir galimybė iš arti pamatyti retą rūšį. Kartu - suprasti, kiek daug darbo reikia vienam mažam gyvūnui sugrąžinti į gamtą. Tokios akimirkos neretai tampa pirmuoju žingsniu į domėjimąsi biologija ar aplinkosaug / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.
Automobilis sustoja miško pakraštyje, tačiau tikroji kelionė baigiasi pėsčiomis. Biologai ir savanoriai dėžutes su jaunikliais neša siaurais takeliais per pievas, kol pasiekia jų gimtąsias balas. Tai paskutinė rūšies atkūrimo programos grandis prieš sugrįžimą į laisvę. / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.
Kiekvienas mažasis balinis vėžlys prieš paleidimą trumpam tampa kažkieno Ąžuolu, Pele, Smilte ar Perlu. Tačiau vos pasiekęs balos pakrantę jis palieka žmogaus sugalvotą vardą ir grįžta ten, kur jam priklauso – į laukinę gamtą. Žmonėms lieka prisiminimas, o vėžliui – visas gyvenimas prieš akis. / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.
Paleidimo akimirka trumpa. Mažas, vos delne telpantis vėžliukas keliais judesiais pasiekia pakrantę ir netrukus pradingsta drumzliname balos vandenyje. Po metų ar dvejų žmogaus priežiūros jis vėl tampa laukinės gamtos dalimi. / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.
Balinių vėžlių populiacijos atkūrimo istorija nėra vien pasakojimas apie retą roplį. Tai istorija apie žmones, kurie nusprendė įsikišti tada, kai vien gamtos jėgų jau nebepakako išsaugoti rūšį. Kiekvienas į laisvę sugrįžęs vėžliukas primena, kad kantrus, ilgalaikis ir mokslu pagrįstas darbas gali su / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.

Naujausios fotogalerijos

Galerijų katalogai