Jos vardas Kerala, ir ji labai labai graži

Kažkada šiomis valtimis buvo gabenami ryžiai ir prieskoniai. Šiandien tai plaukiojantis viešbutis, su kondicionuojamais kambariais, asmeniniu kapitonu ir virtuvės šefu / Tomo Baranausko/Pasaulio piemuo nuotr.
Eravikulamo nacionaliniame parke gyvena reti kalnų ožiai / Tomo Baranausko/Pasaulio piemuo nuotr.
Ant banano lapo patiektas tradicinis Keralos pusrytis / Tomo Baranausko/Pasaulio piemuo nuotr.
Maždaug kas penktas Keralos gyventojas yra krikščionis, todėl ir bažnyčių čia gan daug / Tomo Baranausko/Pasaulio piemuo nuotr.
Tupi tupikas ir visiškai nesibijo žmonių :) / Tomo Baranausko/Pasaulio piemuo nuotr.
Tradicinius "mundu" dėvintys Keralos vyrukai / Tomo Baranausko/Pasaulio piemuo nuotr.
Kažkada šiomis valtimis buvo gabenami ryžiai ir prieskoniai. Šiandien tai plaukiojantis viešbutis, su kondicionuojamais kambariais, asmeniniu kapitonu ir virtuvės šefu / Tomo Baranausko/Pasaulio piemuo nuotr.
Platus ir didelis Marari paplūdimys vakare visiškai ištuštėja, palikdamas tik kelis vietos romantikus / Tomo Baranausko/Pasaulio piemuo nuotr.
Viename iš kaimų nukulti javai buvo iš karto kraunami ir plukdomi pardavimui. Sutikau šį susimąsčiusį senioką ir neatsispyriau pagundai nufotografuot / Tomo Baranausko/Pasaulio piemuo nuotr.
Už Himalajus senesni Vakarų Ghatų kalnai iš toliau, minkštoje ryto šviesoje / Tomo Baranausko/Pasaulio piemuo nuotr.
Keralos kanalai – 900km tarpusavyje besijungiančių upių, lagūnų, kanalų ir ežeriukų labirintas, priviliojantis čia turistus / Tomo Baranausko/Pasaulio piemuo nuotr.
Keralos pavadinimas kilęs iš malajalių kalbos žodžio "kerma", kas reiškia kokoso palmę. Todėl pavadint Keralą "kokosų žeme" tiktų, jų čia galybės. Svečiuojantis vietos kaime, buvau ne kartą pavaišintas šviežio kokoso sultimis / Tomo Baranausko/Pasaulio piemuo nuotr.
Munaro arbatos plantacijos. Čia labai smagu išeit į dienos žygį arba pasivažinėjimą su foto sustojimais. O jei jau kas domisi arbata, galima apsilankyti ir fabrike, kur iš arti pamatysit, kaip gimsta šitas gėrimas / Tomo Baranausko/Pasaulio piemuo nuotr.
Keralos kanalus supančiuose kaimuose verda gyvenimas. Žuvimi prekiaujantis dėdė maloniai sutiko nusifotografuot / Tomo Baranausko/Pasaulio piemuo nuotr.
Keralos bachūrai - kai karšta ir nuvargsti, pailsėti galima kad ir po tiltu / Tomo Baranausko/Pasaulio piemuo nuotr.
Vienas mėgstamesnių visų laikų mano pagautų portretų - arbatos plantacijos žaluma ir ryškiaspalvė besišypsanti močiutė / Tomo Baranausko/Pasaulio piemuo nuotr.
Keralos emblemoje ne be reikalo yra dramblys - tai valstijos simbolis. Tiesa, dauguma dramblių čia nėra laisvi: juos savininkai naudojai darbui, o šventykloms priklausantys dar ir ceremonijose dalyvauja / Tomo Baranausko/Pasaulio piemuo nuotr.
Vienas gražiausių matytų paplūdimių - Varkala. Beje, būtent čia supratau, kad egzistuoja ir paplūdimių policija: jei vietinis besivaikščiodamas bando nužiūrinėti apsinuogusią vakarietę ir tai pastebi policininkas, pasigirsta švilpukas, ir susigėdęs indas nudelbia akis žemyn arba staiga susidomi jūro / Tomo Baranausko/Pasaulio piemuo nuotr.
Vietos ūkininkas - antis prižiūri, bet ir pabendravimui laiko turi / Tomo Baranausko/Pasaulio piemuo nuotr.
Kartais arbatos plantacijos man atrodo tarsi "puzlis", o šiuo atveju - kaip storos, tvarkingai surikiuotos dešros. Ir nors jų vėliau keliaujant mačiau ir daugiau, Munaro arbatos plantacijos buvo pirmosios ir labiausiai įstrigę į atmintį / Tomo Baranausko/Pasaulio piemuo nuotr.

Naujausios fotogalerijos

Galerijų katalogai