Giedrė Žickytė apie dokumentiką ir kaip prisiliesti prie žaizdos nesužeidžiant

Jurgita Lieponė

Giedrė Žickytė / Tomo Adomavičiaus nuotrauka

„Kartais esu tokia pavargusi, kad tiesiog noriu namuose susisukti į kamuoliuką, bet vos tik imu kalbėti apie Ireną, vėl užlieja šiluma ir grįžta energija. Pajuntu grįžtamąjį ryšį, kuris užpildo, vertinu tai, kad žmonėms įdomu. Išmokau džiaugtis tuo, ką turiu. O gyvenimas juk nepaprastai trapus – tą patyriau per savo filmus“, – sako režisierė Giedrė Žickytė, kurios gyvenimas šiandien primena maratoną.

Trumpa dosjė

GIMTASIS MIESTAS. Maskva. Ten mano tėvelis rašė disertaciją. Nuo vienų metų gyvenu Vilniuje.
LABIAUSIAI ĮKVEPIANTIS PASAULIO KAMPELIS. Lietuvos pajūris.
SKAITOMIAUSIA LITERATŪRA. Dabar – Lotynų Amerikos autoriai. Tai susiję su būsimu projektu.
TALISMANAS. Akmenukas, kurį man padovanojo Irena. Antrasis talismanas – artimų žmonių padovanoti daiktai, pavyzdžiui, auksinis močiutės laikrodukas iš tarpukario Lietuvos.
RYTO RITUALAS. Žalioji arbata.
VIETA, KURIOJE GERIAUSIAI PAILSITE. Gamtoje.
DIDŽIAUSIA GYVENIMO AVANTIŪRA. Tapti režisiere!
AUTORITETAS. Irena Veisaitė.

Kino teatruose pradėtas rodyti naujausias jos filmas „Irena“ – pasakojimas apie literatūrologę, teatrologę Ireną Veisaitę. Giedrė dalyvauja premjerose, susitinka su žiūrovais, duoda interviu. Režisierės filmografijoje – ryškūs žmonių, kurie peržengė savo laiką, portretai: Vito Lucko („Meistras ir Tatjana“), Simo Kudirkos („Šuolis“), Algirdo Kaušpėdo („Kaip mes žaidėme revoliuciją“), o dabar – Irenos Veisaitės. Šis filmas – ne tik dokumentinis pasakojimas apie išskirtinę asmenybę, bet ir jautrus pokalbis apie žmogaus šviesą, gebėjimą išlikti oriam, jautriam ir mylinčiam net tada, kai pasaulyje apstu neapykantos.