Katažina Zvonkuvienė apie kelionę tikrosios savęs link, meilę šeimai ir dėkingumą žiūrovams

Laima Samulė

Katažina Zvonkuvienė / Gedimino Žilinsko nuotrauka

Neseniai 45–ąjį gimtadienį atšventusi Katažina Zvonkuvienė pasakoja, kad šie metai jai ypatingi nuo pirmosios dienos. „Pirmą kartą metus pradėjau nekoncertuodama ir dėl to nesijaučiau kalta ar nepakankamai įvertinta. Atverčiau naują gyvenimo lapą ir gebu labiau įsiklausyti į save“, – sako dainininkė.

Trumpa dosjė

MYLIMIAUSIAS MIESTAS. Mano tėviškė – Padvarionių kaimas.
ATVERSTA KNYGA. D. Trockij „Kol aš nesu aš“.
MĖGSTAMIAUSIAS DRABUŽIS. Laisvalaikio kostiumas.
GYVŪNAS. Vėžlys, iš kurio galima pasimokyti sulėtinti tempą.
MYLIMIAUSIA SPALVA. Juoda.
GRAŽIAUSIAS AUGALAS. Beržas.
GERIAUSIAS POILSIS. Pabuvimas su savimi, atsiribojus nuo viso pasaulio, panirus į meditacinę būseną.
POSAKIS. Pasiskolintas iš vyro – „pasidaro tik darymo būdu“.

Katažina Zvonkuvienė / Gedimino Žilinsko nuotrauka

Kuo ypatingas šis jūsų gyvenimo tarpsnis?

Kiekvienus metus norisi pradėti pakilia nuotaika ir su viltimi, kad jie bus geriausi, bet šiemet tikrai jaučiu, jog įvyko ir vis dar vyksta labai reikšmingi vidiniai pokyčiai. Galbūt galėčiau tai vadinti branda, nes pagaliau pradėjau daryti tai, apie ką tiek daug galvojau, kalbėjau, ko norėjau. Juk, kaip Deivydas sako, pasidaro tik darymo būdu (šypteli).

Atrandu daugiau laiko sau, gilesniam suvokimui, kokia noriu būti, nes per tuos metus buvau pasimetusi, save išbarsčiusi. Manau, dėl to ir knyga „Kol aš nesu aš“ taip surezonavo – nebebuvau savo gyvenimo šeimininkė.