Gyvai būtybei tai būtų mirtina
Pasiteiravus apie tai, koks jausmas lydėjo vykstant atsiimti „Kuršio“, A.Mockus atviravo, kad po kūną lakstė šiurpuliukai.
„Kuršis“ į Lietuvą grįžo per Žolinę, t. y. tada krantus pasiekė laivas, kuris gabeno konteinerį su valtimi, o pasiimti galėjau tik pirmadienį, nes dar reikėjo atlikti tam tikras procedūras, buvo ilgasis savaitgalis ir pan., – pasakojo A.Mockus.
– Jausmų buvo daug. Negali sakyti, kad visiškai nieko nejauti, ar sakyti, kad čia yra tiesiog paprastas dalykas. Važiuodamas į terminalą galvojau, kad tuoj pamatysiu „Kuršį“ ir per odą bėgiojo šiurpuliukai. Atrodo, kad įsivaizduoji, ką pamatysi – juk buvo siunčiamos nuotraukos, bet jausmas – vis tiek savotiškas.
Juk plaukiau su „Kuršiu“ per Ramųjį vandenyną, patyrėme ir tą lemtingą įvykį, man tai svarbu. Buvo tokių, kurie su manimi išgyveno visą tą etapą ir rašė palaikymo žinutes, ačiū visiems tiems žmonėms, kurie tai darė nuoširdžiai. Žinoma, normalu, kad atsiranda ir tokių, kurie būna kažkuo nepatenkinti.“
Juk jei viską žinotum, pasidėtum pagalvę.
Anot A.Mockaus, audros ir druskingas vanduo gali padaryti daug žalos, todėl jo valtis – su iškalbingais randais.
„Kuršis“ jau turėjo randų dar tada, kai mūsų nebuvo pasiekęs ciklonas. Tai buvo ne pirma audra, bet pirma tokia stipri. Pirma tokia, į kurios patį centrą teko visiškai netikėtai pakliūti. Tai buvo neišvengiamas dalykas.