„Sūrio kelias“ veda į „Svetlyčią“
Ceikinių seniūnijoje, Nalivaikų kaime, įsikūręs Monikos Šimonėlės ūkis „Sūrio kelias“ – puikus lėtojo turizmo pavyzdys. Ant kalnelio stovinti erdvi „Svetlyčia“ atvira visiems geros valios žmonėms. Užsukus pas Moniką, pasiklausius paslaptingų būgno garsų ir tylios, raminančios muzikos, sunku patikėti, kiek įvairių veiklų telpa vienos moters kasdienybėje.
Avis auginanti ūkininkė gamina avių pieno produktus, verpia vilną, audžia, siuva, iš vietinių žolynų pina pintines, ruošia vaistažolių arbatas. Svečius ji kviečia į degustacijas ir edukacijas, kartu rinkti žolynus, stebėti žvaigždes su astronomu mėgėju, o žirgų mylėtojus – leistis į naktigonę. Svarbiausia čia ne veiklų gausa, o kvietimas bent trumpam sustoti ir niekur neskubėti.
Svetingasis Naujasis Daugėliškis
Naujasis Daugėliškis pasitinka ant kalvos iškilusia medine Šv. Joakimo ir Onos bažnyčia – vienu ryškiausių miestelio akcentų. Per Onines čia šurmuliuoja kermošius, kvepia šviežiai kepta duona, maršus trenkia muzikantai.
Atlapos bendruomenės namų durys, atviri langai, langinės išpuoštos profesionalių menininkų tapyba tiesiog masina keliautojus. Spalvingi piešiniai – savotiška miestelio vizitinė kortelė, liudijanti aktyvią bendruomenę, mėgstančią lėtųjų turistų vizitus.
Veiklos čia tikrai netrūksta – nuo duonos kepimo edukacijų iki šienpjovių varžytuvių, kurios šiemet vyks birželio paskutinį šeštadienį.
Netikėtas atradimas – bendruomenės kieme įkurtas mažasis muziejus nedideliame namelyje. Jo lankymas paremtas pasitikėjimu: paskambinus nurodytu telefonu, gaunamas kodas, vėliau – raktas, leidžiantis savarankiškai patekti į vidų ir pažinti krašto istoriją. Čia eksponuojami vietos gyventojų rankdarbiai, etnografiniai daiktai, buities reliktai bei pasakojimai apie krašto žmones ir tradicijas. Tai nedidelė, bet jauki erdvė, atskleidžianti, kiek daug galima nuveikti puoselėjant vietos tapatybę.
Jonalaukio kaime, šalia žuvingo Dringio ežero, įsikūręs sporto ir poilsio centras „Ievalaukis“ tiesiog romantikos gurkšnis ir jaunoms poroms, ir sportininkams. Čia aktyvesnis laisvalaikis susilieja su Aukštaitijos gamtos ramybe.
Kaimo turizmo sodybos vadybininkė Božena Jereminovič giriasi, kad čia verta bent trumpam sustoti: pasigrožėti čia gyvenančiomis gulbėmis, išgirsti paukščių balsus, pasiklausyti gamtos kuriamų simfonijų.
Desertui – Palūšės istorinių augalų sodas
Kelionė po Ignalinos kraštą neįsivaizduojama be Palūšės. Kiekvieno šventa pareiga – aplankyti istorinę Šv. Juozapo bažnyčią, virš kurios durų keliautojus pasitinka prasmingas užrašas: „Įženk geras, išeik geresnis“.
Bažnyčia kartu su varpine sudaro vieną vertingiausių ir seniausių medinės liaudies architektūros ansamblių Lietuvoje. Statant šį unikalų statinį nebuvo naudojamos nei vinys, nei pjūklas. Bažnyčia ypatinga ir dvasine atmosfera.
Bažnyčia kartu su varpine sudaro vieną vertingiausių ir seniausių medinės liaudies architektūros ansamblių Lietuvoje.
Visai netoli jos pernai, prieš pat Žolinę, lankytojams atvertas Istorinių augalų sodas. Tai ne tik estetiška erdvė, bet ir gyvas pasakojimas apie augalus, kurie šimtmečius lydėjo Rytų Lietuvos žmonių gyvenimą.
Sode suformuotos trys pagrindinės augalų grupės – kaimo sodybų, miesto ir dvarų augalai. Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos Lankytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Marija Garejeva visus kviečia į besiplečiantį sodą.
Pirmiausia lankytojai supažindinami su tuo, kas visiems artima – kaimo sodybų želdynais. Čia auga rūtos, simbolizuojančios tyrumą, alyvos, erškėčiai, diemedžiai, vaistiniai šparagai, kraujažolės, flioksai, pelynai ir kiti augalai, naudoti tiek grožiui, tiek gydomosioms reikmėms.
Miesto augalų erdvėje pristatomos katžolės, ežiuolės, šalavijai, o greta jų – ir seniau miestelių darželiuose puoselėtos mėtos, ramunės, medetkos. Pasak M.Garejevos, daugelis šių augalų yra nereiklūs, atsparūs ir puikiai tinka šiuolaikiniams želdynams.
Dvarų sodų dalyje atsiskleidžia istorinė didikų estetika. Medžiai čia formuodavo parkų karkasą, kūrė pavėsį ir alėjas. Populiariausi buvo ąžuolai, liepos, uosiai ir klevai. Greta vietinių rūšių buvo sodinami ir iš svetur atvežti augalai, liudiję dvarininkų ryšius su kitomis Europos šalimis. Dvarų gėlynuose žydėjo bijūnai, lelijos, rožės, baltagalvės ramunės, o vaistažolių lysvėse augo mėtos, melisos, kmynai bei kiti gydomieji augalai.
Dvarų sodų dalyje atsiskleidžia istorinė didikų estetika.
Šalia sodo įrenginėjamas ir netikėtos formos Mėnulio laboratorija. Po stikliniu gaubtu lankytojai galės pasijusti mokslininkais: stebėti, tyrinėti čia augančius augalus, iš arčiau pažinti naujausias technologijas.
Gamtos tyrimų centro mokslininkas dr. Jonas Satkūnas teigia, kad ignaliniečiai gamta ar augalų terapija taikosi į vyresnius turistus, o norint privilioti jaunąją kartą tikrai prireiks Mėnulio laboratorijos.
