Nors tam kraštui jau esame skyrę nemažai dėmesio, akivaizdu, kad ta keista kaimyninė teritorija lietuvius vis tiek domina, ypač dabar, vykstant karui. Tas trumpas priešpandeminis epizodas, kai elektroninės vizos dėka į Karaliaučių patekti buvo lengva, jau yra praeityje ir dabar tas kraštas vėl tapo mistifikuotu ir baugiu – niekas per daug nežino, kas jame vyksta. Man taip jau susiklostė, kad dar iki pastaruosius kelis metus pasauliui tekusių išbandymų, jame lankiausi gan dažnai, jaučiuosi kažką apie jį žinantis, tad – kodėl gi nepasidalinti įspūdžiais?
Ko ten taip dažnai grūsdavausi, paklausite? Gal aš koks šnipas ar Putino gerbėjas? Ne, viskas yra daug paprasčiau. Aš ten keliaudavau vokiškosios dvasios pagaudyti. Jau esu sakęs, kad Karaliaučiaus kraštas daugelį šimtmečių priklausė vienokiai ar kitokiai vokiečių valstybei, o tarpukariu tai buvo vieninteliai Lietuvos vartai į Vakarus. Tad aš, kaip didžiulis tarpukario fanas, norėjau bent truputį prisiliesti prie mūsų to laikotarpio kaimynų, kurių palikimas vis labiau nyksta.