Atgimęs Vasaknų dvaras
Atvykus į Vasaknų dvarą pirmiausia pasitinka ne prabanga ar dirbtinis blizgesys, o ramybė. Ežero apsuptas dvaras, senos akmeninės sienos ir gamtos tyla kuria atmosferą, kuri leidžia bent trumpam pabėgti nuo skubančio pasaulio. Būtent tai labiausiai traukia žmones, kurie ieško ne triukšmingų pramogų, o tikro poilsio ir autentiškų patirčių.
„Kai įsigijau dvarą, mane labiausiai žavėjo tai, kad teritorija buvo beveik nepaliesta. Daugelyje Lietuvos dvarų sovietiniais laikais buvo stipriai juntamas kolūkių paliktas braižas, tačiau čia autentiškumo buvo išlikę gerokai daugiau. Sovietmečiu dvare buvo įrengtas grūdų sandėlis, o apačioje – silikatinių plytų džiovykla, tačiau pats pastatas išliko stebėtinai geros būklės. Iki pat karnizo buvo išsaugotos natūralios akmeninės sienos bei senos medinės grindys“, – mena savininkas Alfonsas Kievišas, kuris dvarą įsigijo dar 2005 m.
Mane labiausiai žavėjo tai, kad teritorija buvo beveik nepaliesta.
Dvaro atgaivintojas Alfonsas pats ieškojo šios vietos istorijos. Galiausiai ją pavyko atrasti Lenkijos archyvuose. Dvaro istorija siekia dar XVI amžių, o teritorijoje kadaise stovėjo net 17 pastatų. Išlikę seni žemėlapiai ir archyviniai dokumentai šiandien leidžia atkurti autentišką šios vietos praeitį.
Pasak savininko, po paskutiniojo dvaro valdytojo Grabovskio mirties dvaras ilgainiui sunyko, tačiau dabar jam suteikiamas naujas gyvenimas.
Italiją iškeitė į Zarasų miškus
Dvaro atmosfera žavi ne tik lietuvius, bet ir italus. Štai Karinė Amirjan Lučkė, Italijoje praleidusi 12 metų, kartu su vyru Mindaugu, ten gyvenančiu jau 25 metus, jau šią vasarą sugrįžta iš Italijos padėti Alfonsui dvare kurti ramybę teikiančią atmosferą.
Norime, kad svarbiausiomis vertybėmis taptų ilgaamžiškumas, sveikata, bendrystė ir emocinė higiena.
„Šiemet su italais keliavome po Zarasų kraštą ir norėjau jiems parodyti kažką autentiško ir nenublizginto. Nuvykome į Vasaknų dvarą, o italai jį įsimylėjo. Ten tokia atmosfera, kuri labai atpalaiduoja ir tuo pačiu įkvepia. Ir tuomet pagalvojome: O kodėl ne? Kodėl negrįžti į Lietuvą?“ – su šypsena pasakoja Karinė.
Italijoje jie sukaupė didelę patirtį ir pažino kitą kultūrą, tačiau Lietuvos paversti Italijos dalele jie nenori. Priešingai – Karinė ir Mindaugas sieks puoselėti lietuviškumą.
„Man labai nepatinka didžiuotis užsieniu, todėl čia norime kurti su Zarasų kraštu glaudžiai susijusią vietą. Aplink – miškai, ežerai, grybai, uogos, žuvininkystės ūkiai, visa Aukštaitijos gamta. Tikrai nesiruošiame kepti lazanijų ar aštuonkojų. Norime, kad svarbiausiomis vertybėmis taptų ilgaamžiškumas, sveikata, bendrystė ir emocinė higiena“, – apie vasaros planus dalinasi Karinė.
Tarp žolelių kvapo ir muzikos
Vienu iš Vasaknų dvaro išskirtinumų tapo kitame dvaro pastate įrengta autentiška rūkykla bei senovinis kaminas, gavęs tautinio paveldo sertifikatą. Šiandien šiam pastatui naują gyvybę suteikia čia įsikūręs Andrius Vilkas – vienas iš kombučos kultūros Lietuvoje pradininkų. Augalais ir džiovinamomis žolelėmis pripildytoje erdvėje tvyro natūralūs liepų, žolelių ir miško augalų kvapai. Lankytojai čia gali paragauti iš vietinių gamtos gėrybių – žolelių, uogų ir kitų augalų – gaminamų girų.
Vasaromis Vasaknų dvare atgyja ir kultūrinis gyvenimas – čia vyksta koncertai, susitikimai bei įvairūs renginiai. Pasak A.Kievišo, akmeninės dvaro sienos sukuria ypatingą akustiką, todėl ši vieta traukia tiek atlikėjus, tiek ramybės ieškančius lankytojus.
Šiandien tokios vietos kaip Vasaknų dvaras tampa ne tik turizmo objektu, bet ir galimybe sustoti, atsikvėpti bei iš naujo atrasti ryšį su gamta, istorija ir pačiu savimi.
Dvaras, įkvėpęs Emiliją Pliaterytę
Dar viena magija apipinta Zarasų rajono vieta – Antazavės dvaras. Čia atvykęs lankytojas pasijunta lyg laiko mašina nusikėlęs į XVIII–XIX amžių laikus, kur klasicizmo architektūra ir meno parodos sukuria išskirtinę atmosferą.
Dvaro vadovė Lina Brogaitė-Kažemėkienė, aktyvi meno skleidėja ir puoselėtoja, kartu su vyru ieškodama ramybės grįžo į protėvių žemę – Zarasų kraštą. Jai darbas dvare – tarsi padėka čia gyvenusiems jos pačios protėviams.
Antazavės dvaras buvo pastatytas Kunigundos Valavičiūtės–Pliaterienės. Jis įdomus dar ir tuo, kad jame 1831 m. Emilija Pliaterytė pasirašė liudijimą apie tai, kad į sukilimą išeina savo noru.
„Šis dvaras kažkada buvo Pliaterių šeimos namai, todėl ir šiandien šią vietą priimame kaip savus namus, rūpinamės, kad čia būtų jauku, skambėtų muzika ir žmonės jaustųsi laukiami. Be to, dvaro gamta, matyt, nuo to laiko mažai pasikeitė – išliko tokia pat įspūdinga, tačiau autentiškų interjero detalių dvare beveik nėra išlikę, tad šiuo metu jame kuriama istorinės nuotaikos erdvė“, – pasakoja Lina.
Dvare nuolat vyksta parodos, koncertai, paskaitos ir susitikimai su menininkais. Šį sezoną dvare eksponuojami tokių žinomų kūrėjų kaip Algio Griškevičiaus, Medos Norbutaitės ir Rūtos Jusionytės darbai.
Pasak Linos, svarbiausia, kad žmonės čia neskubėtų ir suprastų, jog menas bei kultūrinis gyvenimas gali gyvuoti ne tik didmiesčiuose. „Labai norėjosi, kad aukštoji kultūra atvažiuotų į mūsų regioną ir kad mes taptume traukos centru“, – sako ji.
Miestelis, kuriame visi vieni kitus pažįsta
Iš Antazavės persikelkime į visai kitokį turizmo tašką – Avilių miestelį, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtą dar 1489 m. Jo didžiausias pasididžiavimas – Avilių ežeras, aštuntas pagal dydį Lietuvoje. Vasarą poilsiautojai čia atvyksta pasimėgauti paplūdimiu, pažaisti tinklinį ar paprasčiausiai pažvejoti. Tarp svečių dažnai galima sutikti ir latvių.
Miestelio centre stovi ir didžiulis akmuo, kuris kadaise buvo atgabentas melioratorių darbams pažymėti. Šiandien jis tapęs savotišku Avilių simboliu, pažymėtu miestelio vardu bei istorine data.
Vis dėlto Avilių stiprybė slypi ne tik gamtoje, bet ir bendruomenėje. Vietiniai patys tvarko aplinką, dalyvauja projektuose ir siekia, kad miestelis taptų dar patrauklesnis atvykstantiems. Bendruomenės pirmininkas Vidas Slapšinskas juokiasi, kad jų herbe esantis bičių simbolis puikiai atspindi pačius žmones: „Mūsų žmonės kaip bitutės – dirba, pluša.“
Turistų laukia tikros patirtys
O štai Šlyninkos vandens malūne pasijauti lyg sulėtintame tarpukario filme. Atvykėliams per nosį nuskrodžia tikro malūnininko tikros cigaretės dūmas. Malūne jokios butaforijos ar beprasmio žaidimo, sukasi tikros girnos, miltai „nugula“ į maišus. Pats vyksmas lydimas garsų ar įvairiausių įrengimų girgždesio.
Būtent čia jaunųjų svitos pasitinkamos su tik ką iškepta rugine duona, papuošta sodria rugių varpa. Čia jaunajai kartai rengiamos ir įvairios edukacijos – nuo pažinties su senosiomis malūno technologijomis iki tradicinių lietuviškų patiekalų degustacijų įvairiausioms romantinėms apeigoms.
Piko metu vasaros savaitgaliais Šlyninkos vandens malūne apsilanko net apie tūkstantį žmonių, o pusė jų dažnai būna užsieniečiai.
„Tas unikalus paveldas ir pakeri svečius“, – sako 38 metų Martynas Veselis, kuris po alinančio darbo daugelyje Vilniaus restoranų pargrįžo į Zarasus ir perėmė šeimos veiklą Šlyninkos vandens malūne. Kartu su mama jis šių metų vasaros sezonui paruošė naujų patiekalų, veiklų ar aktyvesnio poilsio idėjų. Prie Šlyninkos vandens malūno įrengta adrenalino kupina pramoga – skrydis lynu virš užtvankos, net 12 metrų aukštyje.
Daugiau realių pramogų
Zarasiškių norą nustebinti kelionių agentūros vertina skirtingai. Štai „Valandėlės“ vadovas Arnis Stankevičius sako, kad Šlyninkos malūno girnos gali labiau pakerėti „techninio sukirpimo“ žmones, o konditerinius gaminius degustuos moterys. „Bet kuriuo atveju prisilietimas prie mūsų šaknų pakeri“, – sako Arnis.
O štai kelionių aplikacijos „Hoperfy“ įkurėjas Tadas Kertenis įsitikinęs, kad zarasiškiai turėtų atsigręžti į turtingą jaunimą. „Šventoji ar Palanga yra toli bei kiek pabodę miestai, o Zarasai tikrai turi magijos“, – sako Tadas.
Istorikas Šarūnas Subatavičius išskiria dar kitus Zarasų privalumus – Zarasų kraštas gali pasigirti išskirtiniais pažintiniais takais. Vienas iš jų – Antalieptės apylinkėse besidriekiantis Sėlių šventtakis. Tai pirmasis Lietuvoje pėsčiųjų takas per baltų šventvietes, kur mūsų protėviai šventė šventes, aukojo dievams, gydė ligas ir meldė sveikatos.
Pėsčiųjų maršrutas prasideda Antalieptės miestelyje ir miško takais veda iki Šventosios versmės, vietinių vadinamos Šveicarkos šaltiniu, iš ten – prie Šavašos akmens su pėda, toliau aplankomas Lūžų piliakalnis ir Lūžų pilkapiai, pasiekiamas Lūžų akmuo su dubeniu ir, galiausiai, alkakalniai su tikrai simboliniais pavadinimais, esančiais prie Jakštų kaimo – „Dievaičiukas“ ir „Dievaitytė“.