*Pastaba. Tai nėra restoranų ir lankytinų vietų gidas. Tai yra asmeniniai mano įspūdžiai apie Paryžių.
2015 metų lapkričio 13 dieną buvo mano pirmas kartas Paryžiuje. Sėdint prie Eifelio pasiekė žinia apie teroro išpuolius 6 skirtingose miesto vietose. Žuvo 137 žmonės.
Taip tąkart „atšventusi“ savo gimtadienį į Paryžių grįžti ilgai nenorėjau – lyg per miglą prisiminiau sekusias dienas, kai su savo darbo pažymėjimu kvočiau paryžiečius, kaip jie jaučiasi, ką kaltina, kas toliau.
Malonu rasti Paryžių kitokį, nei palikau tada – gal tik žiurkių eismas Senos pakrante nepasikeitęs. Na gal ir vyno iš apatinės lentynos kaina.
Mano kolegė žurnalistė iš Kazachstano, su kuria neseniai susipažinau žurnalistų mainų programoje, su pavydu klausėsi, kaip mes Europoje skraidžiojame visur savaitgaliais – mums ir arti, ir pigu. O jie tokios galimybės nelabai turi.
Ypač dvasią atgaivina kelios dienos viename Europos didmiesčių – Berlyne, Paryžiuje, Londone, Romoje, Barselonoje, Prahoje ir t.t. Ten, kur gali tiesiog sėdėti ir gėrėtis įvairove – tautų, rasių, stiliaus, orientacijos. Ir kur sutaria vaikų bei šunų augintojai.
Bilietus į Paryžių savaitgaliui galima pačiupti už keliasdešimt eurų. Panašiai dar kainuos autobusas iš Bovė į centrą. Norintiems gyventi prabangiau, nakvynė nebus pigi, bet galima rinktis ir ką paprasčiau, nes būti namie vis tiek nesinorės.
Ir nebūtinai dėl to, kad reikės aplėkti tiek šiuolaikinio meno galerijų, kurių čia gausu, ar norėsis aplankyti turistines vietas.
Paryžius tiesiog kažkaip ankštas, todėl norisi į lauką. Ir tas ankštumo pojūtis visur – mažame bute, kur erdvę dar mažina mansardos stogas. Jis vonioje, kur durys neužsidarys nesustūmus kilimėlio. Tualete, kur sulenkti keliai beveik lies sieną.
Metro, kur nėra „pasidėsiu tašę šalia, kad niekas neatsisėstų“ žanro. Restorane, kur rodysis, kad su gretimo stalo kaimynais esat geriausi draugai, kurie netrukus dalinsis maistu. Gatvėse, kur atrakcija stebėti, kaip iš stovėjimo aikštelės išsivaduos automobilis.
Net Senos pakrantėje ankšta. Aišku, 27 laipsniai, alkoholio viešai vartoti niekas nedraudžia, todėl prie vandens pasėdėti plūsta šimtai. Daugiausia geria vyną iš parduotuvės – iš apatinių tuščių lentynų galima spręsti, kad populiariausias 2–5 eurų vertės vynas. Nespiritizuotas, ne tetrapack'e, ne su užsukamu kamščiu.
Jokiais būdais neromantizuoju alkoholio vartojimo. Tiesiog gera matyti, kad žmonės dar turi pasirinkimą ir barą gali iškeisti į gryną orą, ir kur pasimatymas su draugais kainuoja daug mažiau. Ir kur tau nereikia jo apskritai atsisakyti, jeigu tąkart neturi pakankamo biudžeto vakarui Vilniaus bare. Ir kur žmonės baikščiai nesidairo į šonus, slėpdami nuo pašalinių akių į popierinius maišelius susuktus butelius, bijodami būti nubausti. Ir nevemia stulpus apsikabinę, nes nelabai gal daug ir išgėrė.
Gal tik ta laisvės išraiška per stiprų šlapimo kvapą man mažiau patinka. Bet tualetų Senos pakrantėse beveik nėra, todėl, nors čia nelijo jau kurį laiką, kai kur telkšo balos, į kurias ir su botais nebūtų smagu įžengti.
Kiek metro gyvena žiurkių, svarstau traukiniui vingiuojant tamsiais tuneliais. Veikiausiai ištisa civilizacija. Jos ir šiaip nebijo žmonių – praskuodžia pro tave lyg maži skubantys žmogučiai, tvarkantys savo reikalus ir pasiilgę šeimos. Bet kodėl ir turėtų bijoti – juk namuose.
Kas bijote žiurkių, nešokite į lapų krūvą jų šiurenti. Iš asmeninės patirties.
Dar Paryžiuje yra vietos vaikams. Jie tokie maži, bet tokie suaugę – negirdėjau nė vieno ožiuojantis ar net verkiant. Atrodo, kad miesto ankštumas išmokė juos pakankamai gerai naviguoti – už kojų nekliūva, į žmogų neatsitrenkia, mamos už sijono netampo. Kantriai stovi kartu su tėvais ilgose eilėse prie galerijų.
Stebėdama juos svajoju, kaip Lietuvoje galėtų sugyventi tėvai ir šunų šeimininkai. Kaip daugiau negirdėčiau „aš tai šunis parkuose uždrausčiau“, ir todėl man nereikėtų atsikirtinėti „o aš tai vaikus uždrausčiau“. Mano akimis beprasmis ginčas, kai net nebūtinai turi galvoje to, ką piktai rėki nepažįstamajam į veidą.
Gal tolerancijai reikia ankštumo – jeigu neturėtume Lietuvoje prabangos gyventi erdviai, pasidėti kuprinės ant laisvos sėdynės viešajame transporte, galbūt mažiau erzintų ir svetimi šunys, svetimi vaikai ir svetimų cigarečių dūmai.
Svajoju, ne moralizuoju. Visi miestai gyvena kaip jie nori ir gali. Kai man lieps patraukti mano šunį, aš paprašysiu pasiimti vaiką. Toks erdvės privalumas – galiu rasti vieną sau, kad kilometro spinduliu nei riksmo, nei cigaretės nebūtų.
Grūstys kai kur vargina, bet svarbiausia, kad veiklos daug – vien per šeštadienį pakliuvome į maisto mugę, stebėjome kažkokią multikultūrinę eiseną, apsilankėme visuomeninėje akcijoje dėl klimato kaitos. Visai netyčia.
Iš tyčia aplankytų vietų tai labiausiai mane nudžiugino Paryžiaus sendaikčių turgūs, esantys maždaug už 1,5 kilometro nuo Sacre Coeur. Įėjimas pas sendaikčių pardavėjus – per turgų, kuris taip pat savotiška atrakcija. Ir pigu – „originall“ (taip, su dviem L) „Nike“ sportbačiai kainuoja vos po 20 eurų. Kas nesusidomėtų.
Eifelį, Notre Dame katedrą, Eliziejaus laukus aplenkiau. Ne tik todėl, kad jau mačiau anksčiau. Man patinka ieškoti miestuose vietinių patirčių – kur laiką leidžia gyventojai, ir kiek mažiau turistų. 11, 10, 19 rajonas. Atsargiau Monmartre, taip pat prie Pompidou.
Lėktuvas nutūpia, niekas neploja.
