Loading widget group article_left_top...

„Šalis, apie kurią pasaulis beveik nekalba“: lietuvį pribloškė viena paslaptingiausių planetos vietų

Algirdas Morkūnas, „Lost Borders“
Šaltinis: 15min
Čadas / Algirdo Morkūno / „Lost Borders“ nuotr. / „15min“ fotomontažas
Čadas / Algirdo Morkūno / „Lost Borders“ nuotr. / „15min“ fotomontažas

Sėdu į lėktuvą su keistu jausmu viduje. Toks lengvas nerimas susimaišęs su adrenalinu. Skrendu į vieną mažiausiai girdėtų ir paslaptingiausių pasaulio valstybių – Čadą. Trumpas, grubus, beveik dykumos dulkių prisotintas vardas, kuris iškart nuteikia, kad čia nebus paprasta.

Loading widget group article_middle_widgets...

Autoriaus kelionių filmus galima rasti „Youtube“. Daugiau naujienų – „Facebook“ ir „Instagram“.

Įdomiausia, kad ši šalis pavadinta pagal Lake Chad – milžinišką ežerą, kuris tarsi stebuklas tyvuliuoja beveik pačioje Sacharos pašonėje. Kadaise tai buvo vienas didžiausių ežerų Afrikoje, bet per pastaruosius dešimtmečius jis dramatiškai traukėsi. Mokslininkai teigia, kad vien per kelias kartas jis neteko daugiau nei 90 proc. savo dydžio – lyg dykuma jį po truputį tiesiog ryja.

Čadas / Algirdo Morkūno / „Lost Borders“ nuotr.
Čadas / Algirdo Morkūno / „Lost Borders“ nuotr.

Lake Chad baseinas šiandien vis dar maitina milijonus žmonių kelioms šalims, todėl tai nėra tik geografija – tai gyvybės linija visam regionui.

Norint patekti į Čadą, vien bilieto neužtenka. Dar prieš kelionę prasideda biurokratijos maratonas – vizos, leidimai, dokumentai, skiepai. Geltonasis drugys, hepatitai, maliarijos profilaktika – čia tai ne „rekomendacijos“, o būtinybė. Afrika čia parodo savo rimtąją pusę dar prieš išlipant iš lėktuvo.

Čadas / Algirdo Morkūno / „Lost Borders“ nuotr.
Čadas / Algirdo Morkūno / „Lost Borders“ nuotr.

Šalis, apie kurią pasaulis beveik nekalba

Čadas – tai ne ta Afrika, kurią matome atvirukuose. Internete apie šią šalį beveik nėra turistinių istorijų. Daugeliui tai tiesiog balta dėmė žemėlapyje – viena skurdžiausių pasaulio valstybių, apsupta konfliktinių regionų, kur dykuma kasmet atsikanda dar po gabalą žemės.

Ir būtent todėl ši vieta taip traukia.

Internete apie šią šalį beveik nėra turistinių istorijų.

Nes tokiose teritorijose dažniausiai vis dar egzistuoja tai, kas kitur jau išnyko – tikras, nefiltruotas gyvenimas. Be turistinių dekoracijų. Be scenarijaus. Tik žmonės ir jų kasdienybė.

Bet kartu tai reiškia ir kitą pusę – kelionė čia nėra lengva. Ilgos valandos karštyje, prasti keliai, nuovargis ir nuolatinis nežinomybės jausmas. Kai kuriuose regionuose saugumo situacija gali keistis per dienas ar net valandas.

Ndžamena – pirmasis smūgis pojūčiams

Atvykus į sostinę Ndžameną, viskas pasikeičia iš karto.

Mieste tvyro skurdas ir chaosas. Gatvėmis dunda perkrauti sunkvežimiai, motociklai prasilenkia centimetrais, o ant visureigių sėdi tiek žmonių, kiek fiziškai įmanoma.

Čadas / Algirdo Morkūno / „Lost Borders“ nuotr.
Čadas / Algirdo Morkūno / „Lost Borders“ nuotr.

Ore – sunkus dulkių sluoksnis. Jis jaučiasi visur: burnoje, akyse, ant drabužių. Prie to prisideda dar vienas sluoksnis – gatvės prekybos kvapai, įskaitant mėsą, laikomą tiesiog karštyje po atviru dangumi.

Mieste daug karinių postų. Ginkluoti kariai stovi prie sankryžų, valdžios pastatų, net turguose. Tai ne dekoracija – tai kasdienybė.

Dar prieš atvykstant buvau griežtai perspėtas: nefilmuoti kariškių.

Čadas / Algirdo Morkūno / „Lost Borders“ nuotr.
Čadas / Algirdo Morkūno / „Lost Borders“ nuotr.

Tokiose vietose kamera gali tapti problema. Užtenka vieno netinkamo kadro ir situacija gali pasikeisti akimirksniu. Vietiniai pasakoja istorijas, kai žmonės buvo sulaikomi be aiškių paaiškinimų, o viskas sprendžiama ne dokumentais, o ryšiais ar pinigais.

Šalis tarp grėsmės ir kasdienybės

Čade saugumas yra nuolatinė tema. Viena iš pagrindinių grėsmių regione – Boko Haram grupuotė, atsiradusi Nigerijoje ir vėliau išplitusi į aplinkines šalis.

Tai ekstremistinė organizacija, kuri išgarsėjo dėl masinių išpuolių, įskaitant 2014 metų Chiboko merginų pagrobimą, kai buvo pagrobta daugiau nei 270 moksleivių. Šis įvykis tapo vienu garsiausių šiuolaikinės Afrikos tragedijų simbolių.

Čadas / Algirdo Morkūno / „Lost Borders“ nuotr.
Čadas / Algirdo Morkūno / „Lost Borders“ nuotr.

Per metus grupuotė surengė šimtus išpuolių – nuo kaimų deginimo iki turgų sprogdinimų. Ypač nukentėjo Lake Chad regionas, kur dėl sudėtingo reljefo ir silpnos kontrolės susidaro sąlygos jų judėjimui tarp valstybių.

Bet įdomiausia tai, kad vietiniai prie to prisitaiko. Gyvenimas tęsiasi. Vaikai eina į mokyklą, veikia turgūs, žmonės juokiasi – net ir šalia ginkluotų postų.

Gyvenimas, kuris vyksta po saule

Už sostinės prasideda visai kita realybė.

Molio namai, rankomis statytos sienos, dulkėtos gatvės. Gyvenimas vyksta lauke. Moterys neša vandens indus ant galvų, vyrai rūpinasi šeimomis, vaikai dažnai padeda darbe nuo labai ankstyvo amžiaus.

Čadas / Algirdo Morkūno / „Lost Borders“ nuotr.
Čadas / Algirdo Morkūno / „Lost Borders“ nuotr.

Daug kas čia daroma rankomis – be technikos, be mechanizacijos. Net puodai gaminami iš molio, lipdomi pirštais, džiovinami saulėje ir degami atviroje ugnyje.

Tai nėra „tradicija dėl tradicijos“. Tai išgyvenimo sistema.

Čadas / Algirdo Morkūno / „Lost Borders“ nuotr.
Čadas / Algirdo Morkūno / „Lost Borders“ nuotr.

Kaimai priklauso nuo vandens šaltinių ir molio vietų. Kur jų yra – ten ir atsiranda gyvenimas.

Autoriaus kelionių filmus galima rasti „Youtube“. Daugiau naujienų – „Facebook“ ir „Instagram“.