Tada mintyse jai palinkėjau, kad ji kuo dažniau gautų dirbti už kitus, bet garsiai, aišku, to nepasakiau, nes gal nemandagu ar nekorektiška. Šiais laikais gi reikia valdyti liežuvį, nes visi pasidarę labai jautrūs – žodis į šoną ir jau, žiūrėk, patyčios, persekiojimas, priekabiavimas, mobingas ar kitos nesąmonės. Todėl vietoj tikrųjų minčių įgarsinimo teko entuziastingai suploti ir pasakyti, kad aš dabar už ją džiaugiuosi.
Visgi, kad ir kiek buvau nepatenkintas, paklausti, kur ji keliaus, turėjau, nes aš gi pats keliautojas – man įdomu, kur žmonės juda. O gal ir man pačiam kokių idėjų pamėtės (esu daug kur buvęs, tad neretai kyla problemų sugalvoti, kur nuvykti ir kartais tokių didelių, kad numoju ranka ir lieku ant sofos Šeškinėje).
Lenkija, mano požiūriu, turi tikrai įdomesnių vietovių.
Taigi, pasirodo, ta ponička keliaus į Krokuvą. Netoli ir neegzotiška, bet tegul keliauja, negi dabar su ja mušiesi? Krokuva savaime yra neblogas, bet manęs smarkiai nepakerėjęs miestas. Kodėl? Nes ji yra nukičinta ir nuturistinta. Joje nėra daug tikrumo. Lenkija, mano požiūriu, turi tikrai įdomesnių vietovių.