Kas gi tas dubaklonis, dar kartais vadinamas rina? Tai ilgas siauras Žemės paviršiaus duburys, susidaręs slenkant ledynams.
Žalktynės įlanka panaši į žaltį.
Ledynų tirpimo metu rinose susikaupė įvairaus dydžio ledo luitai, kuriems poledynmetyje ištirpus susiformavo dugno nelygumai: pakilumos ir duobės. Dėl to dabar dubaklonių dugnas ežeringas arba pelkėtas. Taigi Žalktynės kraštovaizdžio draustinis, kuris užima net 704,85 ha plotą, susiformavo slenkant ledynams.
Žvelgdami iš paukščio skrydžio, galime pasigrožėti ne tik praslinkusių ledynų palikimu, bet ir įžvelgti, jog Žalktynės įlanka panaši į žaltį. Čia – geltonskruosčių žalčių namai. Ne veltui šis žaltys – Asvejos regioninio parko simbolis.
Nuo ankstyvojo pavasario iki vėlyvo rudens juos galime sutikti ne tik susirangiusius brūzgynuose, bet ir besišildančius ant asfalto Dubingių miestelyje. Jie netgi atšliaužia „į svečius“, – į parko lankytojų centrą. Ką jau be kalbėti apie Radvilų rūmų liekanas, – ten jie net miega per žiemą.
Čia – geltonskruosčių žalčių namai.
Prisimindami žalčių pagerbimo tradicijas, Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija ir Asvejos regioninis parkas kviečia atvažiuoti į Žalčių budinimo šventę. Ji vyks Dubingiuose, kovo 23 d. Pradžia – 12 val.
Daugiau informacijos bus galima rasti čia.