Iš džinsų galima pasidaryti ne tik krepšį ar kilimėlį, bet ir baldų užvalkalus, gyvūnų guolius, prijuostes ar net pintus aksesuarus.
Milda prisipažįsta, jog pastaruoju metu ją užvaldė džinsinė aistra – krepšių pynimas. Jiems pinti dažniausiai ji naudoja džinsų siūles, kurios paprastai lieka nuo kūrybinių sapnų gaudyklių dirbtuvių.
Moteris neslepia, kad santykis su senais drabužiais labai priklauso nuo to, ką apskritai vadiname „senais“: „Tuos drabužius, kurie pasensta tiesiog gulėdami spintoje, nes netinka ar nebepatinka, paleidžiu labai lengvai. Bet tuos, kurie būna mylimi, nuolat nešiojami, paleisti sunku – juos taisau, nešioju toliau“.
Dar kitus drabužius ji saugo dėl prisiminimų arba todėl, kad mato juose būsimus kūrybinius projektus. „Yra tokių daiktų, kuriuos vis peržiūriu ir pažadu: tuoj tuoj grįšiu prie jūsų“, – šypsosi M.Paukštė.
Ji atkreipia dėmesį, kad šiandien drabužių aplink mus yra tiek daug, jog poreikis nuolat pirkti naujus dažnai tampa labiau įpročiu nei būtinybe.
„Paskutinį naują drabužį pirkau gal prieš penkerius metus ir labai tikiuosi, kad dar ilgai to nereikės daryti. Net dėvėtus perku retai. Mano spinta ir visas šimtas DĖK’ui kabyklų įvairiose Vilniaus apskrities vietose yra gyvas įrodymas, kad gerų nereikalingų drabužių mūsų aplinkoje yra per daug, kad dar reikėtų pirkti naujus“, – įsitikinusi Milda.
Jeigu reikia guolio katei ar šuniui, kodėl jo nepasidarius iš senų kelnių?
Džinsas – viena dėkingiausių medžiagų kūrybai
Pernaudojimas, kaip sako Milda, prasideda ne nuo madingų socialinių tinklų idėjų, o nuo labai paprasto poreikio. Jeigu namuose reikia atnaujinti fotelį ar pufą, ji siūlo pagalvoti apie džinsų audinį. Jeigu reikia guolio katei ar šuniui, kodėl jo nepasidarius iš senų kelnių?
Anot jos, džinsas yra viena dėkingiausių medžiagų kūrybai, nes jis tvirtas, lengvai derinamas, turintis daug detalių, kurios gali tapti naujo daikto akcentu.
Turinio projekte „Keisk požiūrį, o ne daiktus“, kurį organizuoja Aplinkos projektų valdymo agentūra dalinsimės tikromis istorijomis apie tai, kaip daiktus išsaugoti ir padėti jiems nugyventi ne tik antrą, bet ir kur kas daugiau gyvenimų.
„Džinsai yra labai charakteringas drabužis. Kiekvienas žmogus arba turi džinsus, arba turi nuomonę apie juos. Ir praktiškai neįmanoma jų sudėvėti taip, kad neliktų nė skutelio“, – paaiškina ji.
M.Paukštė sako, kad skirtingi džinsai tinka skirtingiems tikslams. Pavyzdžiui, rankinėms ar maišeliams siūti geriau rinktis standesnį, netamprų audinį, o juostelėms plėšyti labai tinka elastingi džinsai. Tie, kurie nuolat kuria iš džinsų, ilgainiui labai tiksliai žino, kokio atspalvio, pločio ar tamprumo medžiagos jiems reikia.
Soc. tinklų filmukai dažnai klaidina
Paklausta, ar tokius projektus gali pasidaryti bet kas, Milda sako – pabandyti gali visi, tačiau geram rezultatui reikia ir laiko, ir kantrybės. „Net omleto neiškepsi be keptuvės ir nežinojimo, kuo jis skiriasi nuo kiaušinienės“, – juokiasi ji.
Vis dėlto, kai kuriems dalykams didelių įgūdžių nereikia. Pavyzdžiui, labai paprasta iš džinsų prisiplėšyti juostelių ir surišti žaislą augintiniui. Tačiau norint pasiūti krepšį, prijuostę, lovatiesę ar hamaką jau reikia mokėti siūti, atsirinkti tinkamus audinius ir tam skirti laiko.
Viena dažniausių pradedančiųjų klaidų, kaip pastebi Milda, – pernelyg greito rezultato lūkesčiai: „Žmonės pasižiūri trumpų filmukų socialiniuose tinkluose, sukarpo dar visai gerus džinsus, nusivilia rezultatu ir viską išmeta“.
Anot pašnekovės, trumpi vaizdo įrašai dažnai tėra įkvėpimas, o kokybiškam darbui reikia ir įrankių, ir praktikos. Ji pati pripažįsta, kad daugiausia laiko kūryboje užima eksperimentavimas. „Kai darai pirmą kartą, daug klysti, dvejoji, o paskui viskas ima eiti greičiau“, – pasakoja ji.
Svajoja nusipinti kilimėlį vonios kambariui
Namuose Mildai labiausiai pasiteisino iš džinsų pintas kilimėlis šuniui, žaislai augintiniui bei didelis siūtas džinsinis krepšys. Studijoje jau seniai naudojamas džinsinėmis skiautėmis apvilktas krėslas, prijuostė dirbtuvėms, pinti krepšiai ir net karūna, kurią, anot jos, dažnas užsukęs nori pasimatuoti.
Pakartotinai galima panaudoti ne tik džinsus, bet ir didžiąją dalį drabužių.
Ji prisipažįsta vis dar svajojanti nusipinti kilimėlį vonios kambariui, tačiau tam vis nepavyksta surinkti tinkamo atspalvio džinsų.
Pašnekovė įsitikinusi, kad teoriškai pakartotinai galima panaudoti ne tik džinsus, bet ir didžiąją dalį drabužių: „Skaičiuojama, kad net 90 proc. drabužių pasaulyje yra išmetami neišnaudojus jų potencialo“.
Jos manymu, šiandien rinka pilna pigių naujų daiktų, todėl žmonės dažnai nebemato prasmės taisyti, tausoti ar kartais – net skalbti: „Apie šiuos laikus ateityje pasakosime taip, kaip mūsų tėvai pasakojo apie deficitą, o seneliai – apie laikus, kai viena batų pora tekdavo keliems šeimos žmonėms“.
Kūrybinės dirbtuvės moksleiviams
M. Paukštė džiaugiasi, kad požiūris į tvarumą mūsų visuomenėje po truputį keičiasi. Ši tema vis dažniau aptariama mokyklose, bendruomenėse, įsitraukia organizacijos ir įmonės.
Ji tai jaučia ir per kūrybines dirbtuves, kurias veda moksleiviams. „Pagal Kultūros paso programą moksleiviai atvyksta pažinti audimo amato ar išmokti pasidaryti sapnų gaudyklę. Tam naudojame nebereikalingus džinsus ir su kiekviena klase naują paskirtį įgauna bent šešeri džinsai. Tai daug tvariau, nei pirkti naują audinį“, – pasakoja studijos įkūrėja.
Paklausta, kodėl jai pačiai svarbu ne išmesti, o panaudoti dar kartą, Milda atsako labai paprastai: „Aš tiesiog daug geriau jaučiuosi kurdama iš to, ką kiti atsisako naudoti, nes mano, kad tai jau bevertis daiktas. Tada labiausiai džiaugiuosi ir rezultatu, ir pačia savimi“.
Ir kartais, kaip pati sako, pats daiktas tarsi pasufleruoja, kuo galėtų tapti, tik reikia būti pasiruošus tai išgirsti.
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Atliekų prevencijos viešinimas“
