Pavyzdžiui, jos palindusios po mašinos kapotu sudraskė kapoto apšiltinimo medžiagą, taip pat dingo dukros batas, o po kurio laiko jį radome paslėptą po kitos mašinos kapotu. Nei juoktis, nei verkti“, – sako Lina.
Po mašinos kapotu, pasirodo, kiaunės buvo įsirengusios lyg guolį – ten tempė žaislus, obuolius, lašinių odeles...
Ji priduria, kad kiaunės kelia triukšmą, o neseniai atėjo pasimėgauti ir paukščiams skirtu maistu – po lesyklėlėmis pabirę likučiai tapo jų naktipiečiais.
„Žinoma, kad nesinori pyktis su tokiais įnamiais ar kažkaip pakenkti. Man tik kyla klausimų, kodėl jos glaudžiasi pas žmones, o ne gyvena miške? Kaip išlaikyti tą atstumą, kad ir avis būtų sveika, ir vilkas sotus, o mes nenukentėtume nuo šių pasiutėlių išdaigų?“, – klausė Lina.
Jai antrina ir kita pašnekovė, pasidalinusi, kad kiaunės gyveno namų palėpėje. Naktimis ji nubusdavusi nuo didžiausio triukšmo – atrodė, kad virš galvos vyksta tikros žirgų lenktynės. „Galiausiai jos pačios kažkur dingo ir daugiau nebegrįžo. O gyvenome mes kaime, bet miškas buvo ganėtinai toli, todėl keista, kad jos nusprendė ateiti ir įsikurti“, – juokėsi moteris.
Kiaunės – ar visada tik žala?
15min pasiteiravo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) direktoriaus Laimono Daukšos, ką gi daryti, kai į namus ar sodybą užklysta kiaunės ir jaučiasi tikros šeimininkės, ir kodėl taip gali nutikti.