Maždaug trečdalis viso pasaulyje pagaminamo maisto kasmet yra išmetama. Vien Jungtinėse Valstijose apie 40 proc. maisto atliekų patenka į sąvartynus, kur pūdamos jos išskiria didelius kiekius šiltnamio efektą sukeliančių dujų, skelbia „The Guardian“, pristatydamas naują Vermonto universiteto mokslininkų tyrimą.
Tyrėjai palygino skirtingus maisto atliekų tvarkymo būdus ir nustatė, kad jų nukreipimas nuo sąvartynų į kompostavimą, anaerobinį pūdymą ar kitokį panaudojimą klimato poveikį galėtų sumažinti net 89–99 proc. Tokios sistemos taip pat gali mažinti perteklinį maistinių medžiagų patekimą į vandens telkinius.
Tačiau kartu išryškėjo problema, kuriai iki šiol, tyrėjų vertinimu, skirta per mažai dėmesio – plastiko pakuočių priemaišos.
Didelė dalis išmetamo maisto vis dar būna pakuotėse. Perdirbimo įmonėse maistas nuo jų gali būti atskiriamas mechaniniu būdu, tačiau visiškai pašalinti smulkių plastiko dalelių nepavyksta. Jos gali išlikti komposte, kuris vėliau paskleidžiamas žemės ūkio laukuose.
Mokslininkų skaičiavimu, tokiu būdu į JAV žemės ūkio dirvožemį kasmet galėtų patekti apie 20 tūkst. tonų mikroplastiko. Net jei naudojamos plastiko atskyrimo technologijos veiktų 99 proc. efektyvumu, atliekų nukreipimas nuo sąvartynų vis tiek galėtų reikšmingai padidinti mikroplastiko patekimą į dirvožemį.
Tyrimo vadovė Kate Porterfield pabrėžė, kad problema kyla ne todėl, jog maisto atliekų perdirbimas savaime būtų blogas sprendimas. Priešingai – jo nauda klimatui labai didelė. Tačiau šiuolaikinėje maisto sistemoje tiek daug produktų parduodama plastikinėse pakuotėse, kad jų priemaišų visiškai išvengti sudėtinga.
Plastikas kartu padeda mažinti maisto švaistymą
Situacija nėra vienareikšmė ir dėl to, kad pakuotės dažnai padeda maistui ilgiau išlikti šviežiam.
Maisto atliekų mažinimo organizacijos „Sussex Surplus“ atstovas Philas Holtamas „The Guardian“ sakė, kad plastikinė pakuotė kai kuriems šviežiems produktams reikalinga jų galiojimo laikui pailginti.
Taigi susiduriama su prieštaravimu: siekiama ir mažinti išmetamo maisto kiekį, ir atsisakyti nereikalingo plastiko.
Todėl tyrėjai ragina plastiko taršos klausimą įtraukti jau kuriant maisto atliekų surinkimo bei perdirbimo sistemas, o ne spręsti tik tada, kai jos pradeda veikti.
Svarbi ir gyventojų elgsena. Į maisto ar perdirbimo konteinerius patekus netinkamoms pakuotėms, net modernios rūšiavimo technologijos negali garantuoti, kad plastikas nepateks į galutinį kompostą.
Mokslininkų išvada nėra argumentas atsisakyti maisto atliekų perdirbimo – tyrimas rodo labai didelę jo naudą klimatui. Tačiau, plečiant tokias sistemas, kartu reikėtų spręsti ir mažiau matomą problemą: kaip užtikrinti, kad iš sąvartyno išgelbėtas maistas galiausiai netaptų mikroplastiko šaltiniu dirvožemyje.