Olegas prisimena savo pirmąjį mirusįjį ant skrodimo stalo. Jis prisimena ir jo veidą, ir vardą, ir laidojimo įmonę, ir tai, koks „žalias“ buvo jo paties veidas. Nuo to laiko praėjo beveik 20 metų, ir atrodytų, kad norint tęsti šį darbą, reikia turėti stiprius nervus, tačiau vyras su tokia nuomone nesutinka. Nors jis dirba Rygos 1-osios ligoninės morge, tačiau, kaip ir daugelis, bijo mirties.
Prieš 20 metų 29 metų Olegas dėl įvairių aplinkybių atsidūrė morge. 2004 m. 19-ajam korpusui vadovavo jo motina, pasiūliusi išbandyti jėgas dirbant morgo sanitaru.
Ilgai nesvarstydamas jis sutiko, nes tuo metu buvo sunku susirasti darbą, o daugiau gadinti sveikatos statybose ir lentpjūvėje nenorėjo.