„Gal todėl, kad Henrikas? Sakau, kad ir mano debiutinė knyga turėjo vadintis Henriko daktaro užrašai, bet būtų nesuprasta? O antras po daktaro Lietuvoje visais laikais buvo felčeris.
Tiesa, nuo 1920 m. felčerių Lietuvoje niekas neberuošia“, – susitikimo metu šmaikštauja intriguojančių istorijų kūrimo meistras H.Vaitiekūnas.
Paklaustas, kam gi dedikuotas naujausias jo publicistikos kūrinys „Felčerio užrašai“, akimirkai prityla.
„Jaunoms, gražioms moterims, kurioms virš penkiasdešimt“, – ilgai netrukdamas čia pat dedikuoja pašnekovas, bet išpažįsta, kad tikroji dedikacija knygon neįrašyta.
– Tai, kas tas paslaptingas asmuo?
– Gydytoja, publicistė, žurnalistė ir pašnekovė, kurią ne kartą filmavau, Filomena Taunytė-Paškonienė. Ateidavau pas ją į svečius, o jos šuniukas mano vėžį užuosdavo.
Labai artimi draugai netapome. Bet postūmis rašyti iš jos buvo.