Loading widget group article_left_top...
Prenumeratoriams

Kodėl lietuviai taip mėgsta „arabiškus“ kvapus ir ką apie tai mano parfumerijos žinovė?

Raimonda Mikalčiūtė / Roberto Riabovo / BNS nuotr.
Raimonda Mikalčiūtė-UrbonėGYVENIMAS žurnalistė
Ambrinių šeimos parfumerija / Laimė Kiškūnė / 15min, Shutterstock nuotr. ir koliažas
Ambrinių šeimos parfumerija / Laimė Kiškūnė / 15min, Shutterstock nuotr. ir koliažas

Sunkūs, masyvūs, triukšmingi, okupuojantys erdvę – taip apie ambrinių šeimai priskiriamus kvepalus, kuriuos nemažai žmonių vis dar „liaudiškai“ vadina „rytietiškais arba arabiškais“, sako parfumerė, kvapų menininkė Laimė Kiškūnė.

Loading widget group article_middle_widgets...

Pastaruoju metu Lietuvoje daugėja prekybos vietų (tiek internetinių, tiek ir fizinių), siūlančių įsigyti ir kvepintis būtent tokiais kvapais. Vis dėlto kyla klausimas, ar jose iš tiesų galima įsigyti kokybiškų rytietiškų kvepalų? Kaip atskirti kokybišką parfumeriją? Kokie kvapai yra laikomi orientaliniais? Apie tai portalas 15min pasikalbėjo su L.Kiškūne.

– Dauguma svarbiausių parfumerinių substancijų – tokių kaip mira, frankincensas (smilkalinė bosvelija), civetas, muskusas, pilkoji ambra (ambergris), kamparas, šafranas, rožių vanduo Europą pasiekė iš Rytų vienu ar kitu istoriniu laikotarpiu kaip smilkalai, kaip atarai (kvepalai, gauti distiliavimo būdu), ar kaip kosmetiniai tepalai ir vandenys.

Daugelį amžių šios substancijos ar jų produktai buvo vadinami rytietiškais, arba orientaliniais. 19–20 amžių sandūroje sunkūs, saldūs, animalistiniai, narkotiniai, jusliškumą skatinantys kvepalai Europoje buvo priskirti orientalinių kvepalų šeimai. Ypač atsiradus sodraus, egzotiško kvapo kvepalams, tokiems kaip Guerlain „Jicky“ (1889 m.), Coty „Antique Amber“ (1908 m.), Guerlain „Shalimar“ (1925 m.), terminas „rytietiški“ kvepalai įsitvirtino parfumerijoje beveik šimtui metų.