Dalį žmonių sekina ne vien tik per didelis darbo krūvis. Dažnai juos labiau alina tai, kad darbe tenka atlikti užduotis, kurios atrodo nereikalingos, kurti ataskaitas, kurių niekas neskaito, dalyvauti susitikimuose, po kurių niekas nepasikeičia, pardavinėti žmonėms tai, ko jiems nereikia, arba imituoti užimtumą vien todėl, kad darbo diena turi trukti aštuonias ar daugiau valandų.
Antropologas Davidas Graeberis tokią veiklą provokuojamai pavadino „bullshit jobs“. Lietuviškai, tai verčiama, kaip „šūdmalos darbai“. Pats Davidas Graeberis šudmalos darbą apibūdiną taip: „šūdmalos darbas yra toks visiškai beprasmis, bereikalingas ar kenksmingas užimtumas, kad net pats darbuotojas negali pateisinti jo egzistavimo, nors dėl darbo aplinkybių ir jaučiasi įpareigotas apsimetinėti, kad taip nėra.“ Sąvoką tikrai nėra maloni ir galinti kelti daug jausmų, bet kartais ją išgirdus atpažįstama patirtis, kuriai iki tol nebuvo žodžių.