„Susipažinome per vestuves – mano draugė tekėjo už jo pusbrolio. Virš gėlėmis išpuošto ir žvakių liepsnelėmis plevenančio stalo mūsų žvilgsniai kažkaip surado, sutiko vienas kitą, apsikeitė neslepiama, džiaugsminga nuostaba, atviromis šypsenomis, o paskui susipynė, susiraizgė, tapo žvilgsniais, mintančiais vienas kito artumu, troškimu būti greta, matyti tuos pačius saulėtekius, saulėlydžius, mėnulio pilnatis.
Tikrai, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Meilė, mintanti grožiu, nepasotinama aistra. Deja, ji truko trejus metus. Truko tol, kol mano akys nusikratė balzgano valkčio, žvilgsnis praregėjo, nuskaidrėjo, kol saulėlydžių šviesoje išryškėjo tokie mano mylimojo bruožai, kokie man buvo ne tik nepriimtini, bet ir atstumiantys, erzinantys, keliantys pyktį.