Loading widget group article_left_top...
Prenumeratoriams

„Man mirus, norėčiau organus paaukoti donorystei“: kodėl ne jūs ir kas priims galutinį sprendimą?

Ida Mažutaitienė  / Roberto Riabovo / BNS nuotr.
Ida MažutaitienėGYVENIMAS redaktorės pav., SVEIKATA redaktorė
Operacija / 123RF.com nuotr.
Operacija / 123RF.com nuotr.

Su šeima esate pasikalbėję, kad jūsų valia, jog po mirties, jei leis medicininės aplinkybės, jūsų organai būtų paaukoti donorystei. Galbūt net esate tarp tų daugiau nei 46 tūkst. žmonių Lietuvoje, turinčių Donoro kortelę. Vis tik, remiantis etiniais sumetimais, po asmens mirties, galutinį sprendimą dėl organų donorystės priima artimieji. Minėti žmogaus atlikti žingsniai – pokalbis, kortelė, yra pagalba artimiesiems nuspręsti taip, kaip norėjo žmogus būdamas dar gyvas. Vis tik, kieno, kurių artimųjų sprendimas tuomet būna svariausias?

Loading widget group article_middle_widgets...

Teisė ir etika ne visada sutampa

Lietuvos asociacijos „Gyvastis“, vienijančios transplantuotuosius, laukiančius transplantacijų ir jų artimuosius, vadovė Aušta Degutytė komentavo, kad teisiniuose dokumentuose yra numatyta aiški tvarka, kaip vyksta organų dovanojimas: donoru gali būti žmogus, pareiškęs valią (gyvas būdamas pasirašęs sutikimą donorystei), jei valia nepareikšta – sprendžia artimieji. Jei artimųjų nėra, pridūrė pašnekovė, tuomet dėl donorystės jau sprendžia gydytojų konsiliumas.

Teisiniai reikalavimai nustato pagrindines taisykles organų donorystės procesui, atkreipė dėmesį A.Degutytė, vis dėlto, šalia teisinės tvarkos ypač svarbi etinė donorystės pusė, nes ši medicinos sritis – organų donorystės ir transplantacija – ypač jautri, susijusi su netektimi, dideliu skausmu, emociniais išgyvenimais mirus artimam žmogui.