Loading widget group article_left_top...
Prenumeratoriams

Ekskursija po Vilniaus autobusų parką: kas slepiasi už jo tvorų?

Ugnius Antanavičius / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.
Ugnius AntanavičiusRubrikos AR ŽINAI redaktorius

Vilniuje, Verkių gatvėje esantis Vilniaus autobusų parkas skaičiuoja paskutinius savo gyvenimo metus. Jau greitai jis turėtų persikraustyti į naujus namus. Tačiau kol kas parkas vis dar stovi ir kas naktį tampa namais keliems šimtams Vilniaus autobusų, kurie čia nakvoja, yra „prausiami“ ir, esant reikalui, remontuojami.

Loading widget group article_middle_widgets...

Portalo 15min žurnalistai dalyvavo ekskursijoje po Vilniaus autobusų parką. Apie parko istoriją ir įdomybes pasakojo „Gatvės gyvos“ gidas Ričardas Žičkus.

„Gatvės gyvos“ gidas Ričardas Žičkus / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.
„Gatvės gyvos“ gidas Ričardas Žičkus / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Ekskursiją sudarė kelios dalys. Pirmiausiai R.Žičkus papasakojo apie Vilniaus autobusų parko istoriją, o vėliau – apie dabartinių Vilniaus autobusų bei jų vairuotojų kasdienybę, kurios nemato autobusų keleiviai. Kviečiame susipažinti su fotoreportažu iš ekskursijos.

Nuo 32 iki 400 autobusų

Ekskursija prasidėjo klasėje, kur mokosi norintys autobusų vairuotojais tapti asmenys.

Vilniaus autobusų parko vairuotojų mokykloje / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.
Vilniaus autobusų parko vairuotojų mokykloje / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Čia R. Žičkus papasakojo Vilniaus autobusų parko istoriją.

Pirmasis autobusų parkas Vilniuje įsikūrė 1932 m. Jis buvo dabartiniame Savanorių prospekte, kitoje gatvės pusėje nuo „Vingio“ kino teatro.

Vilniaus autobusų parkas tarpukariu / Ričardo Žičkaus archyvo nuotr.
Vilniaus autobusų parkas tarpukariu / Ričardo Žičkaus archyvo nuotr.

Dabar maždaug toje vietoje yra savitarnos degalinė ir plovykla.

Vienintelis išlikęs reliktas iš senojo autobusų parko, pasakojo gidas, yra seni varteliai prie „Vingio“ autobusų stotelės Savanorių prospekte. Per juos kadaise buvo galima patekti į parko teritoriją.

Buvusio Vilniaus autobusų parko durys dabar / Ričardo Žičkaus archyvo nuotr.
Buvusio Vilniaus autobusų parko durys dabar / Ričardo Žičkaus archyvo nuotr.

Dabartiniais mastais vertinant parkas buvo nedidelis, skirtas aptarnauti 32 autobusus. Tačiau pokario metais Vilniuje autobusų sparčiai daugėjo ir parke jie visi tiesiog nebetilpdavo.

„Viename dokumente radau, kad 1957 m. parke buvo 272 autobusai. Įsivaizduokite, teritorija skirta 32 autobusams, o sukišti bandoma 272. Autobusai buvo statomi Savanorių prospekte, gretimose gatvėse, netoliese esančios vidurinės mokyklos stadione – visur, kur įmanoma. Buvo didžiulė netvarka. Sunku buvo tokioje netvarkoje aptarnauti autobusus, juos plauti, prižiūrėti“, – pasakojo gidas.

Vilniaus autobusų parkas tarpukariu. Autobusai garaže / Ričardo Žičkaus archyvo nuotr.
Vilniaus autobusų parkas tarpukariu. Autobusai garaže / Ričardo Žičkaus archyvo nuotr.

Todėl, jo teigimu, Vilniaus miesto valdžia ir nutarė statyti naują autobusų parką.

Pagal pradinę projektinę užduotį, suformuotą 1956 m, jis turėjo talpinti 300 autobusų. 1958 m. pagal patikslintą užduotį naujasis parkas jau turėjo talpinti 400 autobusų.

1958 m. projektinė užduotis Vilniaus autobusų parko projektavimui / Ričardo Žičkaus archyvo nuotr.
1958 m. projektinė užduotis Vilniaus autobusų parko projektavimui / Ričardo Žičkaus archyvo nuotr.

Naują parką nutarta statyti Žirmūnuose, tuometiniame miesto pakraštyje. Statybos buvo baigtos 1963 m., naudoti naująjį parką pradėta 1964 m.

Vilniaus autobusų parko pastatas 1963 m., nuotrauka iš žurnalo „Statyba ir architektūra“ / Ričardo Žičkaus archyvo nuotr.
Vilniaus autobusų parko pastatas 1963 m., nuotrauka iš žurnalo „Statyba ir architektūra“ / Ričardo Žičkaus archyvo nuotr.

Parkas buvo projektuotas Lietuvoje, Statybos projektavimo institute – pasak gido, tai buvo gana neįprasta, nes dažniausiai tokie dideli objektai buvo projektuojami Maskvoje ar Leningrade.

Parko teritorijoje esantis 22 tūkst. kv. m. dydžio angaras – didžiausias dengtas angaras Baltijos šalyse (Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje).

Vilniaus autobusų parkas iš paukščio skrydžio / Ričardo Žičkaus archyvo nuotr.
Vilniaus autobusų parkas iš paukščio skrydžio / Ričardo Žičkaus archyvo nuotr.

Jo dydis tik šiek tiek mažesnis už „Akropolio“. Garaže tilpti gali 400 autobusų.

Angaro konstrukcija išskirtinė – jį projektuojant siekta, kad angaro stogui reiktų kuo mažiau atramų ir autobusai galėtų laisviau manevruoti po teritoriją. Tam tarp atramų įrengta speciali stogą laikanti sąrama, kurios ilgis – net 24 metrai.

Vilniaus autobusų parko angaro atramos 1963 m. statant parką, nuotrauka iš žurnalo „Statyba ir architektūra“ / Ričardo Žičkaus archyvo nuotr.
Vilniaus autobusų parko angaro atramos 1963 m. statant parką, nuotrauka iš žurnalo „Statyba ir architektūra“ / Ričardo Žičkaus archyvo nuotr.

Tam pasitelktos specialios dvitėjinės plokštės, taip pavadintos, nes jų forma priminė dviejų sujungtų T raidžių formą. Iš jų suformuotas pastato stogas.

Vilniaus autobusų parko angaro atramos 1963 m. statant parką, nuotrauka iš žurnalo „Statyba ir architektūra“ / Ričardo Žičkaus archyvo nuotr.
Vilniaus autobusų parko angaro atramos 1963 m. statant parką, nuotrauka iš žurnalo „Statyba ir architektūra“ / Ričardo Žičkaus archyvo nuotr.

Nuo „gazų“ iki „soliarių“

Kokie autobusai sovietmečiu važinėjo Vilniuje? Pasak gido, pokariu pirmiausia 1946 m. išvažiavo rusiški „GAZ 0330“ autobusai ir vienas trofėjinis „Mercedes Benz“ autobusas. Rusiški autobusai talpino 16-a keleivių, vokiškas – 40.

Autobusas „GAZ 033025“ / Ričardo Žičkaus archyvo nuotr.
Autobusas „GAZ 033025“ / Ričardo Žičkaus archyvo nuotr.

„Internete dažnai galima rasti teiginį, kad pokario metais Vilniaus gatvėse važinėjo trofėjiniai, vokiečių palikti autobusai. Tai yra visiška netiesa. To meto laikraščių pranešimai ir nuotraukos rodo, kad autobusai Vilniuje buvo sovietiniai ir vienintelis mersedesas“, - pasakojo gidas.

Gido teigimu, sovietmečiu autobusų parkas buvo atnaujinamas maždaug kas 10 metų, o pakeitimai būdavo drastiški. Tik pradėjus naudoti naujesnius autobusus, per metus ar pusantrų autobusų parkas pasikeisdavo pilnai.

1948 m. Vilniuje pradėjo kursuoti modernesni „ZIS-155“ autobusai, kurie keleivius vežė iki 1960 m. kuomet juos pakeitė ukrainietiški „LAZ-695“.

Autobusas „ZIL-155“ / Ričardo Žičkaus archyvo nuotr.
Autobusas „ZIL-155“ / Ričardo Žičkaus archyvo nuotr.

1970 m. pastaruosius pakeitė vengriški „Ikarus 556“, o vietoje šių po poros metų atsirado „Ikarus 260“ ir „Ikarus 280“.

Pastarieji jau užsibuvo ilgiau – iki pat Nepriklausomybės atkūrimo ir po to.

Vilniaus autobusų parko autobusai „Ikarus-260“ ir „Ikarus-280“ 1976 m.- / Ričardo Žičkaus archyvo nuotr.
Vilniaus autobusų parko autobusai „Ikarus-260“ ir „Ikarus-280“ 1976 m.- / Ričardo Žičkaus archyvo nuotr.

Vilniuje jie naudoti iki maždaug 2008-2009 m. Tik per pirmąjį XX a. dešimtmetį „Vilniaus autobusai“ įsigijo vakarietiškų autobusų – dalis buvo nauji, dalis dėvėti.

2018 m. prasidėjo masinis autobusų parko atnaujinimas, į gatves išvažiavo nauji „Soliaris Urbino“ autobusai.

Nauji Vilniaus autobusai „Solaris Urbino“ / Vilniaus savivaldybės nuotr.
Nauji Vilniaus autobusai „Solaris Urbino“ / Vilniaus savivaldybės nuotr.

Vėl atgijo prekyba talonėliais

Pasibaigus istorinei ekskursijos daliai, prasidėjo praktinė – pasivaikščiojimas po Vilniaus autobusų parką.

Pirmiausia stabtelėjome prie pinigų skaičiavimo aparato, kuriuo naudojasi vairuotojai, pardavinėjantys talonėlius autobuse.

Vilniaus autobusų parko pinigų, kuriuos vairuotojai surenka už parduotus bilietus, skaičiavimo aparatas / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.
Vilniaus autobusų parko pinigų, kuriuos vairuotojai surenka už parduotus bilietus, skaičiavimo aparatas / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

„Neseniai Vilniaus autobusuose ir troleibusuose pradėta vėl prekiauti talonėliais, kuriuos galima nusipirkti pas vairuotoją. Aparatas pagreitina pinigų pridavimo procesą. Čia beriamos monetos ar dedamos kupiūros, aparatas suskaičiuoja, išduoda čekį ir vairuotojas su čekiu eina į kasą“, – pasakoja gidas.