Nu tikrai. Keliaudama nenoriu pasimatymų. Nenoriu nieko sutikti. Man patinka anonimiškai vaikštinėti gatvėmis, leidžiant įspūdžiams srūti į mano vidinę tamsą. Ir mintyse įsitraukti į svetimas kasdienybes. Tarsi čia aš, užsisakiusi tall skinny vanilla latte, dangteliu priplojusi baltą putą su cinamono dulkelėmis, pro skylutę siurbteliu saldaus minkšto gėrimo lėkdama pro Šv. Pauliaus katedrą į darbą Sityje.
O gal aš čia – sėdinti mėlyno laivelio denyje tarp gėlių vazonų, ką tik prišvartavusi savo namus naujoje vietoje, iš kur galiu stebėti nakties danguje švytinčią „Šukę“. Londone jau buvau tiek kartų, kad nebereikia nei žemėlapio, nei navigacijos. Žinau, kur pasukti, jei penktadienio vakarą noriu pagauti muzikos gūsį, išleidžiamą pro klegančios kompanijos pravertas baro duris, ir viduje prisėsti su bokalu Old Speckled Hen.
Keliaudama nenoriu pasimatymų. Nenoriu nieko sutikti. Man patinka anonimiškai vaikštinėti gatvėmis, leidžiant įspūdžiams srūti į mano vidinę tamsą.
Esu nulinis erdvės vienetas. Nenoriai registruodama visomis pasaulio kalbomis tariamas frazes vinguriuoju tarp margaspalvių kepurių, turbanų, dirbtinio kailio švarkelių, pūkinių striukių, ant blizgančių grandinėlių tabaluojančių rankinukų, apnuogintų ar odinėmis kelnėmis aptemptų kojų ir džiaugiuosi, kad nereikia su niekuo kalbėtis, vėl įsipainioti į viltingą meilės istoriją, sukurti šeimą, kuri iširs, palikusi išdegintą ertmę sielvartui. Vartančiam sielą kaip dziudo imtynėse, kai ji trenkiama į grindis kaskart dusliai bilsteli.