Muzikologijos studentai juokauja, kad A.Ambrazo knygos – lietuviškasis muzikos analizės katekizmas. O kompozitoriams, apie kuriuos jis rašo, yra ypač pasisekę, nes A.Ambrazo tekstai lengvai skaitomi ir kartu yra svarūs muzikos tyrimai. Ambrazas sako, kad rašo ilgai ir sunkiai.
„Man svarbu, kad nenutrūktų ir nesusipainiotų, kad taip jau nuosekliai mintis iš minties išplauktų. Dėl to tuos mano rašinius giria ir vertina, nenujausdami, kokios tai mano kančios, kokių pastangų rezultatas“, – pasakojo muzikologas.
Visą gyvenimą atidavęs XX-ojo amžiaus muzikos tyrinėjimams, A.Ambrazas sako, kad jam įdomi muzikos sandara, istorija, pavyzdžiui, kaip atsirado tautinis modernizmas lietuvių muzikoje. Į muzikos pasaulį jis pasuko atsitiktinai, paskui brolį. Šis muziką metė ir tapo kalbininku, o A.Ambrazas liko.
Pas profesorių Stasį Vainiūną baigęs fortepijono specialybę, o iš kompozitoriaus Eduardo Balsio gavęs muzikos teorijos žinių, dabar jau ir pats profesorius emeritas pabrėžia, kad svarbiausia jam – išlikti kukliam ir savikritiškam.