Paroda atskleidžia unikalų ir gyvybingą Jono Meko muzikinį pasaulį, pristatydama vaizdo įrašus su jo improvizuotais pasirodymais bei kelionę po garsus, kurie jį formavo – nuo liaudies muzikos, lydėjusios vaikystėje, iki šiuolaikinių įtakų, kurios tapo svarbios vėliau. Ši paroda yra apie Mekui svarbią muziką ir jos ištakas.
Pasak S.Meko, „jo tėvas turėjo puikią klausą. Gimęs Aukštaitijos kaime, jis buvo apsuptas dainų. Visi vaikai grojo kokiu nors instrumentu – akordeonu, mandolina, daudyte. Keletą metų Jonas Mekas ir pats grojo smuiku“.
Tačiau pats filmininkas ir poetas vėliau pasakojo, kad nors groti jam labai patiko, tačiau galiausiai iš jo grojimų visi pradėjo juoktis ir praminė Paganiniu. „Tai taip erzino, kad galiausiai nustojau groti“, – pasakojo J.Mekas.
Visgi muzika liko svarbi jo gyvenime. Nuo ankstyvųjų egzilio metų Niujorke, kai daugiausia klausėsi klasikinių Amerikos vokalistų iš 1950-ųjų iki pirmųjų žymių kompozitorių, tokių kaip Philipas Glassas, La Monte Youngas ir Hermannas Nitschas, koncertų organizavimo.
Pasak J.Meko sūnaus, „įkvėpimo jam teikė artimi bendražygiai, kaip Jurgis Mačiūnas ir Leonas Lėtas, taip pat eklektiški Amerikos eruditai, tokie kaip Harry Smithas ir Stanas Brakhage‘as“.
Ši paroda atskleidžia kai kurias muzikines Jono Meko draugystes ir ankstyvąsias įtakas. Joje taip pat pristatoma ir vėlesnė J.Meko muzikinė kūryba, kai jis, paėmęs mikrofoną, drąsiai improvizavo dainuodamas ir deklamuodamas savo eiles kartu su nepaprastai talentingais muzikantais, kurie priimdavo jį kaip savos grupės narį..
Parodos kuratorius – Sebastian Mekas. Partneris: Jonas Mekas Estate
Paroda veiks Jono Meko vizualiųjų menų centre (Malūnų g. 8) iki kovo 2 d.