Baroko operos pastatymui jėgas suburs KVMT, kviestiniai Lietuvos ir užsienio solistai, Klaipėdos koncertų salės Kamerinis orkestras, kviestiniai baroko muzikos instrumentalistai bei KVMT baleto trupė. Prie šio pastatymo prisideda ir verslo partneris – generaliniu spektaklio rėmėju tapo VMG grupė.
Vienas iš tarptautinės kūrybinės komandos narių – vokiečių scenografas ir kostiumų dailininkas Sebastianas Ellrichas teigė, kad, kurdamas „Julijaus Cezario“ scenos pasaulį, nesiekė žiūrovų nukelti į senovės Egiptą ar XVIII a., kai opera buvo parašyta. Jam įdomiau tai, kas šioje istorijoje artima šiandienos žmogui: valdžia ir jos žlugimas, ambicijos, išdavystė, meilė.
Scenoje stūksantys rūmai pamažu suyra, o kostiumuose supina šiuolaikinė mada bei antiką menančios draperijos. Pirmą kartą Klaipėdoje dirbantis menininkas pasakojo, kaip gimė šie sprendimai, ką jam reiškia baroko teatras ir kodėl kelių šimtmečių senumo istorija, jo manymu, gali būti labai šiuolaikiška.
– Kai sužinojote, kad Klaipėdoje kursite G. F. Händelio operos „Julijus Cezaris“ scenografiją ir kostiumus, kas tapo jūsų atspirties tašku?
– Pirmoji, dar gana abstrakti mintis buvo papasakoti didingą istorinį siužetą, bet kartu jį priartinti prie šiuolaikinių žiūrovų. Labiau įsigilinę į praeitį, greitai suvokiame, kad kalbant apie valdžią, išdavystę, apmaudą, galiausiai meilę pasikeitė stebėtinai mažai. Būtent šis ryšys tarp istorinio pasakojimo ir šiandienos nuo pat pradžių man pasirodė labai įdomus.
– Ar baroko operos scenografija irgi bus barokiška?
– Kūriau labai šiuolaikišką scenos vaizdą. Man buvo svarbu ne atkartoti laikmetį, o atsispirti nuo baroko teatrui būdingos stilistikos – perdėto, išdidinto, labai estetiško tikrovės vaizdavimo.
Scenografijoje rėmiausi europietiška reprezentacijos ir valdžios architektūra – archajiškomis, antikinėmis, monumentaliomis formomis, kurias įvairiais laikais mėgo pasisavinti diktatoriai ir valdovai. Šį suskaidytą politinės visuomenės vaizdą simbolizuoja barokinis, šiek tiek iškreiptas paveikslo rėmas. O jie visada rėmino istorinius įvykius. Nesvarbu, ar būdavo atpasakojami tiksliai, ar sąmoningai pagražinami ir išaukštinami.
Dar vienas svarbus elementas yra trys įėjimai. Jie erdvę paverčia sprendimų vieta, beveik labirintu, kuriame kiekvienas personažo pasirinktas kelias turi pasekmes. Daugelis scenografijos elementų sąmoningai atrodo lyg tikros teatrinės dekoracijos, beveik kaip fasadai. Jie tarsi kalba apie valdžią, apie tai, kaip ji demonstruojama, galiausiai perteikia mintį, kad daug kas tėra fasadas.
Į kostiumus žiūriu panašiai, irgi remiuosi baroko teatro principais. Kuriu šiuolaikinį, prabangų, labai stilizuotą aukštuomenės įvaizdį, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo beveik nepriekaištingas. Juk neapykanta, smurtas ir apmaudas taip dažnai slepiasi po gražia, išaukštinta išore. Kostiumuose taip pat bus nuorodų į antikines draperijas, o auksas taps valdžios ir turto simboliu.
– Kokį pasaulį žiūrovai išvys, kai scenoje pakils uždanga?
– Iš pradžių matome rūmų interjerą, kuris jau yra šiek tiek pasviręs. Spektakliui įsibėgėjant, jis pamažu suyra į atskiras dalis. Kai rūmų fasadas išnyksta, atsiveria plieninė konstrukcija. O kai išnyksta ir ji, lieka tik didžiojo paveikslo rėmo dalis, kuri pamažu nugrimzta. Būtent šis rėmas atspindės imperijos žlugimą.
Operos personažai vilki šiuolaikinės mados drabužius. Egiptiečius vaizduojantys atlikėjai bus apsirengę blizgančiais juodais drabužiais, išsiskiriančiais grafiniais akcentais ir sodriais aukso elementais, o atlikėjai ir baleto trupės šokėjai, įkūnijantys romėnus, vilkės matinius, lengvai krentančius, drapiruotus kostiumus.
„Julijaus Cezario“ istorijoje gausu ambicijų, meilės, išdavystės ir politinių žaidimų. Kuri iš šių temų labiausiai paveikė jūsų vizualinius sprendimus?
Labiausiai mane domino valdžios kelias – nuo jos įgijimo iki demonstravimo ir piktnaudžiavimo ja, galiausiai – jos žlugimo. Žvelgiau į skirtingas visuomenės būsenas ir įvairius valdžios etapus. Norėjau sukurti erdvę, kurioje visi šie dalykai galėtų egzistuoti vienu metu: valdžios demonstravimas ir jos nykimas, bet kartu ir artumas, meilė, romantika.
– Baroko opera dažnai siejama su didingu reginiu. Ar kurdamas įspūdingą vaizdą paliekate pakankamai erdvės G. F. Händelio muzikai?
– Manau, kad nuosekliai išplėtota ir stipri estetinė vizija padeda atsiskleisti ir muzikai. Scenografija neturėtų iliustruoti muzikos ar su ja konkuruoti. Priešingai – ji turėtų sustiprinti operos vizualinę kalbą, leisti atsiskleisti stiprioms emocijoms, atlikėjų galimybėms.
– Klaipėda turi labai savitą charakterį, kurį formuoja jūra, skirtingos kultūros, nuolatinio judėjimo pojūtis. Ar miestas, pats teatras kaip nors paveikė jūsų vizualinius sumanymus?
– Spektaklyje sąmoningai nepasakojame tikslios senovės istorijos. Mus daug labiau domina universalios temos, slypinčios už šio pasakojimo. Todėl sąmoningai nusprendėme konkrečios vietos nepadaryti vizualinės koncepcijos atspirties tašku. Norėjome sukurti universalų pasaulį, kuriame Julijaus Cezario istorija būtų pasakojama šiandien ir iš esmės galėtų vykti bet kur.
– Lietuvoje kuriate ir su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru bendradarbiaujate pirmą kartą. Kas čia jus labiausiai nustebino ar sudomino?
– Dirbti naujoje, išskirtinėje teatro salėje „Jūra“ – puiki patirtis. Apskritai visa teatro architektūra tampa įdomiu iššūkiu. Tenka rinktis: ar spektaklio scenografija turėtų kaip nors atliepti patį pastatą, ar reikia kurti savarankišką, nuo jo nepriklausantį pasaulį? Pasirinkome antrą variantą. Scenografija turi sukurti autentišką pasaulį – tokį, kuris egzistuoja šioje ypatingoje teatro erdvėje, tačiau nesistengia jos mėgdžioti ar pratęsti jos architektūros.
– Dirbate su tarptautine kūrybine komanda ir atlikėjais iš skirtingų šalių. Ar tai įtakoja jūsų meninius sumanymus?
– Man muzikiniame teatre ypatingiausias būtent jo universalumas. Jis peržengia kalbų, valstybių sienas ir turi neįtikėtiną galią suburti žmones – tiek tuos, kurie jį kuria, tiek tuos, kurie galiausiai jį patiria. Geriausiai tai pajunti dirbdamas su tarptautine komanda. Susitinka skirtingos kultūros ir požiūriai, tačiau bendras darbas su muzika, erdve, judesiu ir vizualine kalba sukuria savą bendrą kalbą.
– Kas jums kaip scenografui ir kostiumų dailininkui įdomiausia kūrybos procese – pirmasis eskizas, pirmoji repeticija su atlikėjais ar akimirka, kai idėjos pagaliau materializuojasi scenoje?
Įdomus ir savaip patrauklus kiekvienas etapas. Mane labai įtraukia pati idėjos paieška, bendras vizualinės kalbos kūrimas, vėliau – ir scenografijos, kostiumų tobulinimas. Taip pat labai įdomi akimirka, kai teatrui pirmą kartą pristatai, ką sukūrei. Galiausiai idėjas reikia įgyvendinti – prasideda darbas su skirtingais teatro padaliniais ir specialistais. Būtent šiame praktiniame procese scenografija iš tikrųjų atgyja.
Žinoma, ypatinga akimirka, kai režisūra, choreografija, scenografija, kostiumai, šviesa ir muzika tampa visuma. Tam tikra prasme tai yra didysis finalas: staiga viskas, ką ilgai kūrėme, susijungia – pagaliau gimsta baroko opera.