Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, tikėtina, kad toks ar panašus referendumas buvo tik laiko klausimas. Tuo metu kariniais perversmais paimta valdžia (vadinamosios chuntos) sparčiai traukėsi iš Pietų Amerikos, o Sovietinėje Rusijoje Michailas Gorbačiovas jau buvo pradėjęs glastnost ir perestroikos reformas.
Tačiau tarp Čilės gyventojų tikinčių teigiamais referendumo pokyčiais tuo metu buvo gana nedaug. Vis dėlto 16,5 metų yra ilgas laikotarpis sisteminiam žodžio laisvės varžymui ir propagandos skleidimui net ir politiškai gan išprususioje šalyje.
Įsivaizduokite: beveik kiekvienas iš septynių milijonų šalies gyventojų artimai pažinojo ką nors, kas buvo sulaikytas, kankintas ar net nužudytas režimo vykdytojų. Dalis gyventojų skurdo, kita dalis pernelyg vertino trapią vidurinės klasės gyvenimo kokybę ir beveik visi bijojo: policijos, kariuomenės, politikų ar net kaimynų.
Viena svarbiausių reklamos kampanijų istorijoje
Tai buvo pirmoji opozicijos proga legaliai pasisakyti per nacionalinę televiziją. Dar daugiau, lygybės vardan abiem pusėms buvo suteikta po 15 minučių eterio nacionalinėje televizijoje. Nei daugiau, nei mažiau – 15 minučių eterio, nustatytu laiku, 27 dienas iš eilės.
Beveik kiekvienas iš septynių milijonų šalies gyventojų artimai pažinojo ką nors, kas buvo sulaikytas, kankintas ar net nužudytas režimo vykdytojų.
Tik iškyla klausimas: o ką per jas parodyti? Iš režimą palaikančiųjų pusės viskas atrodo paprasta – tereikia skelbti apie Pinocheto nuopelnus ir rodyti didingus paradus jo garbei. O tie, kurie ketina pasakyti režimui „NE“?
Ar tikrai įmanoma ta pačia kampanija įtikinti prie balsadėžių ateiti tiek įsibaiminusius, režimo prispaustus žmones, tiek tuos, kurie net ir esamomis sąlygomis sugebėjo susikurti patogų gyvenimą?
Rizikuoti toks žmogus tikrai turi kuo: daug žadanti karjera, aprūpintas gyvenimas, devynmetis sūnus. Be to, režimui nėra nieko labiau įprasto už priešininkų bauginimo taktikas, kurių dėka jis ir įtvirtino valdžią.
Tačiau René vis tiek pasiryžta imtis šio darbo. Kodėl? Dėl tų pačių priežasčių, kodėl tam pasiryžo ir tikrieji šios kampanijos kūrėjai: gali turėti visas žemiškąsias gėrybes, tačiau be laisvės vargu ar gali tapti tikrai laimingu. O laimė ir buvo kertinė „NE“ kampanijos mintis.
Kone trečdalis Pablo Larraíno filmo „NE“ yra kadrai iš tikrosios kampanijos, įskaitant ir originalųjį garso takelį La alegría ya viene (isp. džiaugsmas ateina), kurį po šiai dienai mena daugelis Čilės gyventojų. O stilius atkurtas taip meistriškai, jog atrodo, kad tikrai žiūri 80-ųjų pabaigoje pastatytą filmą.
Šį Oskarui nominuotą filmą tikrai verta pažiūrėti net jei nesidomite Čilės ar pietų Amerikos istorija. Tai nėra dokumentika. Tai vaidybinis filmas apie laisvės siekį, kurio prisiminimas po šiai dienai gyvas tiek čiliečių, tiek lietuvių tautos sąmonėje.