Tačiau užtenka praskleisti plonytį šydą ir pažvelgti į juos kitu kampu – čia atsiveria netikėtos, kasdienės, žmogiškų aistrų ir smalsumo kupinos istorijos, kurios labai panašios į mūsų pačių.
Šį kartą tuo lakmuso popierėliu tapo literatūros klasikų kelionės – nuo mitais apaugusios Amerikos iki išsvajotų tuoktuvių Paryžiuje, nuo idiliškos Šveicarijos ramybės iki nutrūktgalviškų ir pavojingų žygių po kalnus.
Publikacijoje pasakojimas apie literatūros klasikų Žemaitės, Maironio, Vaižganto, V.Mykolaičio-Putino, Balio Sruogos bei Salomėjos Nėries keliones.
Žemaitė. Su skarele ir į Ameriką
Kelionės, kaip ir kūryba, į Žemaitės (1845–1921) gyvenimą atėjo jau brandžiame amžiuje. Kol augino vaikus, o vėliau prižiūrėjo sunkiai sergantį vyrą, ji gyveno sėsliai ir sėdėdama ant daržo ežios bei skaitydama Shakespeare‘ą svajojo apie platesnį pasaulį. Tik 1898 m., mirus vyrui, Žemaitė išvyko į pirmąją savo kelionę pas draugus į Rygą. Tuomet jai buvo 53-eji.
1915 m. į Vilnių įžengus vokiečių kariuomenei, Žemaitė drauge su artimų bičiulių advokato Andriaus ir Aleksandros Bulotų šeima nusprendė vykti į Ameriką. Rašytoja čia turėjo du tikslus: išeivių bendruomenėse rinkti aukas nukentėjusiems nuo karo remti ir aplankyti Amerikoje įsikūrusį sūnų Antaną bei surasti į šią šalį XIX a. pabaigoje išplaukusį, tačiau pradingusį sūnų Kazį (deja, šiai jos vilčiai išsipildyti nebuvo lemta). Dėl prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo ši kelionė tapo didžiuliu iššūkiu: odisėja nuo Vilniaus per Minską, Peterburgą, Suomiją, Švediją ir Norvegiją iki Niujorko truko septynis mėnesius.