Senovės Troja, esanti šiaurės vakarų Turkijoje, ant Hisarliko kalvos, ir toliau pateikia netikėtų atradimų archeologams bei istorijos entuziastams.
Susidomėjimas legendiniu miestu pastaruoju metu dar labiau išaugo pasirodžius Christopherio Nolano filmui „Odisėja“.
Turkijos kultūros ir turizmo ministerijos bei Čanakkalės Onsekiz Mart universiteto archeologai kasinėjimus šioje vietovėje vykdo nuo 2014 metų. Naujausių tyrimų metu aptiktos seniausios miesto agoros – viešosios erdvės, kurioje senovės graikai rinkdavosi prekybai, susitikimams ir visuomeniniam gyvenimui – liekanos. Manoma, kad jos amžius siekia maždaug 2800 metų.
Keičia iki šiol žinomą Trojos istoriją
Iki šiol istorikai manė, kad po Trojos žlugimo, tradiciškai datuojamo 1184 metais prieš mūsų erą, miestas buvo visiškai apleistas keliems šimtmečiams.
Buvo manoma, kad gyvenimas čia atsinaujino tik VIII amžiuje prieš mūsų erą, kai į šią vietovę atvyko eolų graikai. Jie miestą pervadino Ilionu.
Nauji archeologiniai radiniai šią versiją verčia peržiūrėti.
Kasinėjimų metu aptikta ne tik agora, bet ir akmenimis grįstas kelias, vedantis prie pietinių miesto vartų, taip pat geležies amžiaus keramikos fragmentų. Visa tai rodo, kad gyvenimas Trojoje po miesto žlugimo atsinaujino gerokai anksčiau, nei manyta.
Pasak kasinėjimų vadovo pavaduotojo Reyhano Körpe, naujieji gyventojai į miestą atvyko praėjus vos 80–90 metų po Trojos žlugimo.
Jie ne tik apsigyveno buvusio miesto teritorijoje, bet ir panaudojo senąsias Trojos sienas savo namams statyti.
Trojos paslaptys tyrinėjamos daugiau nei 150 metų
Trojos istorija archeologus domina nuo XIX amžiaus. Senovės miestą iš naujo atrasti pradėta apie 1870 metus, kai vokiečių archeologas Heinrichas Schliemannas pradėjo kasinėjimus, įkvėptas Homero epų „Iliada“ ir „Odisėja“.
Schliemannas ir vėlesni archeologai Trojos istoriją suskirstė į devynis pagrindinius laikotarpius – nuo Trojos I iki Trojos IX.
Naujai ištirta teritorija siejama su Troja VI, kurios klestėjimo laikotarpis datuojamas maždaug 1700–1300 metais prieš mūsų erą. Būtent šis laikotarpis laikomas miesto klestėjimo viršūne prieš legendinį Trojos karą.
1998 metais Trojos archeologinė vietovė buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Naujausios išvados rodo, kad miesto istorija po legendinio karo buvo gerokai sudėtingesnė, nei manyta anksčiau. Vietoj šimtmečius trukusios tuštumos Trojoje gyvenimas atsinaujino jau po kelių dešimtmečių – senieji miesto statiniai buvo pritaikyti naujų gyventojų reikmėms.