Šią savaitę Lietuvos scenose netrūks pasirinkimo, tad jeigu savaitės planuose dar yra laisvas vakaras, galbūt verta jį skirti renginiui?
Kartais rudeniui spalvų suteikia visai paprasti dalykai: susitikimas su artimu žmogumi, vakarienė mieste ir renginys, kurio metu galima kelioms valandoms pamiršti kasdienius rūpesčius.
Todėl šią savaitę atrinkome renginius, kuriuos verta įtraukti į savo rudens planus. Vieni jų tiks norintiems pasijuokti ir atsipalaiduoti, kiti – pasiilgusiems stipresnių emocijų ar prasmingos istorijos.
Opera „Don Žuanas“
Spalio 9-11 d. LNOBT.
Don Žuaną galima laikyti kompozitoriaus Wolfgango Amadeus Mozarto vizitine kortele. Kaip rašė garsusis muzikos istorikas Hermannas Abertas, „Don Žuano charakterio esmė – ne gebėjimas suvilioti vieną ar kitą pasitaikiusią moterį, net jeigu jų ir būtų „mille e trè“, bet nevaldomas gyvenimo ir meilės troškimas, šėlstantis tarsi ištrūkusios į laisvę gamtos jėgos.“
LNOBT scenoje šią garsiausią Mozarto operą stato režisierius Johnas Fulljamesas, režisavęs didžiuosiuose pasaulio operos teatruose: Milano La Scala, Londono Covent Garden, Madrido Teatro Real, Barselonos Liceu ir Paryžiaus Théâtre du Châtelet.
Johnas Fulljamesas: „Mirtis nematomu siūlu driekiasi per visą Don Žuaną: akivaizdu, kad Komandoras miršta, kad Dona Ana svarsto atimti sau gyvybę, Don Otavijus teigia esantis pasirengęs paaukoti gyvybę, kad atkeršytų už sužadėtinę, Leporelas tik per plauką nenužudomas, Mazetas – beveik nužudytas, ir mes baiminamės dėl Cerlinos... Bet, žinoma, svarbiausia mirtis, kuri tampa ilgai laukta ir vilkinta operos kulminacija, yra paties Don Žuano mirtis – ji neišvengiama ir netgi trokštama, nes pagrindinis veikėjas sąmoningai pasirenka mirtį ir net pragarą, o ne eiti prieš savo prigimtį. Ir tai suprantama, nes individualistinę grėsmę visiškai, nevaržomai Don Žuano laisvei gali įveikti tik jo mirtis. Ši mirtis – tvarkos išraiška, vėl patvirtinanti save. Visi Don Žuano pėdsakai nušluojami, ir visuomenė toliau gyvena be jo.“
Mitai ir legendos 2. LNSO, Maximilian Hornung, Victorien Vanoosten
Spalio 10 d. Lietuvos nacionalinė filharmonija
Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir jo pagrindinis kviestinis dirigentas iš Prancūzijos Victorienas Vanoostenas kviečia į antrąją programą „Mitai ir legendos“, šį kartą skirtą vokiečių kompozitoriaus, dirigento, erudito Richardo Strausso kūrybai. Ilgas jo kūrybinis kelias, prasidėjęs dar esant gyvam R. Wagneriui, baigėsi jau po Antrojo pasaulinio karo. Koncertą pradės „Septynių skraisčių šokis“ iš ypatingą skandalą sukėlusios operos „Salomėja“ (R. Straussas parašė 15 operų). Tai orkestrinis fragmentas: patėvio Erodo prašoma Salomėja jam šoka, už tai pareikalaudama pranašo Johanano (Jono Krikštytojo) galvos ir gauna ją ant sidabrinio padėklo.
Kompozitorius puikiai žinojo paties sudėtingiausio „instrumento“ – simfoninio orkestro – galimybes ir sukūrė daugiau kaip 20 stambių, daugiausiai programinių, orkestrinių veikalų. Šiame koncerte skamba dvi pamečiui parašytos simfoninės poemos: „Don Kichotas“ ir „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ (1896). Pastarasis – vienas retų atvejų muzikos istorijoje, kai filosofinis Friedricho Nietzsche’s veikalas tapo muzikinės interpretacijos objektu. R. Straussą patraukė idėjos originalumas ir naujumas, kompozitorius į šį veikalą sudėjo nemažai puikių atradimų, pademonstravo įspūdingas orkestruotės naujoves.
Pasaulinėje muzikos literatūroje sunku rasti spalvingesnę ir šmaikštesnę partitūrą kaip 1897 m. pagal Miguelio de Cervanteso romaną sukurtas „Don Kichotas“. Herojus čia parodytas visa savo didybe, muzikiniame jo portrete pastebimi ir parodijos bei satyros bruožai. „Don Kichoto“ solistas, violončelininkas Maximilianas Hornungas griežia su tokiais orkestrais kaip Londono filharmonijos, Ciuricho „Tonhalle“, Čekijos filharmonijos, Vienos, Bambergo, Pitsburgo, Dalaso simfoniniai ir kitais. Jis yra bendradarbiavęs su Yannicku Nézét-Séguinu, Esa-Pekka Salonenu, Danieliu Hardingu, Anne-Sophie Mutter, Christianu Tetzlaffu ir kitais garsiais muzikais, pasirodo Vienos „Musikverein“, Amsterdamo „Concertgebouw“, Londono „Wigmore Hall“, Berlyno, Kelno filharmonijų salėse.
Koncerte dar skambės R. Strausso bendraamžio, belgų kompozitoriaus ir vargonininko Josepho Jongeno romantikos ir lyrikos kupina „Fantazija“ smuikui ir orkestrui E-dur. Valonijos mokyklai atstovaujantis J. Jongenas laikomas Césaro Francko, Gabrielio Fauré, Claude’o Debussy ir Maurice’o Ravelio tradicijų tęsėju.
Baroko keliais su Fabio Romano ir „Musica humana“
Spalio 11 d. Lietuvos nacionalinė filharmonija
Ansamblio „Musica humana“ koncertų programose naujai suskamba baroko šedevrai. Šįkart ansamblis ir jo solistai ves baroko keliais – iš Vokietijos į Italiją. Šįkart prie kolektyvo jungiasi pianistas iš Italijos Fabio Romano, tapsiantis vienu koncerto solistų.
Vokiečių baroko genijaus Johanno Sebastiano Bacho Koncertas klavesinui, dviem smuikams, altui, violončelei ir basso continuo d-moll – vienas ryškiausių ir virtuoziškiausių kompozitoriaus instrumentinių koncertų. Kūrinį sudaro trys dalys: veržli ir dramatiška pirmoji; kontrastinga, rami antroji ir energingas finalas. Čia išryškėja J. S. Bacho gebėjimas derinti griežtą polifoninę struktūrą su išraiškingomis melodijomis.
Iš Vokietijos keliausime į Veneciją, kur didžiąją dalį savo gyvenimo kūrė kitas žymus barokinės instrumentinės muzikos meistras – Antonio Vivaldi.
XVIII a. Venecija buvo žinoma kaip išskirtinė kultūrinė erdvė: politiškai savarankiška respublika, intensyvaus prekybinio ir turistinio gyvenimo miestas, kuriame muzika buvo ne tik menas, bet ir kultūrinio identiteto dalis. Tokia aplinka kompozitoriui nusakė kliautis itin teatrališkais raiškos būdais – jie įprasminti ne tik operoje, bet ir koncerto bei trio sonatos žanro pavyzdžiuose.
Šiame koncerte skambės ir ankstyvieji, ir vėlyvieji A. Vivaldi opusai, atskleidžiantys jo stiliaus raidą ir kūrybos brandą.
Naubertas Jasinskas. VELNIO NUOTAKA
Spalio 6 d. LNDT.
„Velnio nuotaka“ – muzikinė drama apie amžinybę ir abejingumą. Spektaklis, įkvėptas Arūno Žebriūno ir Vyacheslavo Ganelino muzikinio filmo, aktorės Vaivos Mainelytės gyvenimo linijos, Johno Cassaveteso intymios kino kalbos bei Kazio Borutos apysakos „Baltaragio malūnas“ kuria pasakojimą apie kolektyvinių mitų įtaką mūsų tapatybėms.
Spektaklio dramaturgas ir režisierius Naubertas Jasinskas: „Mes kuriame visai naują „Velnio nuotakos“ interpretaciją – tai nebus naujas Borutos kūrinio pastatymas ar filmo inscenizacija su jaunais aktoriais. Šis spektaklis kelia klausimą – ar rekonstrukcija yra meilė praeičiai, ar nesugebėjimas kurti ir būti dabartyje. Kūrinys aktualus šiandien, nes gyvename kultūroje, apsėstoje rekonstrukcijų, taip puoselėdami pavojingą santykį su atmintimi. Noras atkurti, perkurti, sugrįžti tampa saugia zona, kurioje galima išvengti tikrų klausimų apie dabartį.“
Spektaklyje pasaka ir realybė pinasi į vieną visumą: senoji istorija apie Jurgą, Girdvainį, Baltaragį, Uršulę ir Pinčiuką perkeliama į šiandienos muzikos industrijos, repeticijų ir koncertų pasaulį. Čia personažai ir mitiniai tipažai, ir šiuolaikinių žmonių atspindžiai. Pasakojimas konstruojamas per jaunosios Jurgos perspektyvą. Pasaulis, kurį Jurga kadaise troško užkariauti, tuštėja, o malonumas jo nebeužpildo. Jos tėvas Baltaragis, muzikos verslo savininkas, stengiasi išlaikyti kontrolę, mylimasis Girdvainis atsiduria moralinės dilemos kryžkelėje, o Uršulė – nuolatinio bandymo ir nesėkmės figūra, kurios neišsipildymas tampa perspėjimu Jurgai. Į veiksmą įsitraukia ir prodiuserė (Pinčiukas) – primenanti, kad šlovė ir sėkmė visuomet reikalauja kainos. Kaip priešprieša velniškai gudrybei, kūrinyje nuolat pasirodo Angelas ir Vaiva Mainelytė, kurių dialogai tampa refleksija apie žmogaus gyvenimą, jo prasmę, gėrio ir blogio pusiausvyrą.
Įvairių šaltinių įkvėptą spektaklį „Velnio nuotaka“ sudaro dvi dalys. Pirmojoje dalyje žiūrovas panardinamas į legendinio filmo „Velnio nuotaka“ atmintį – ji čia tampa ne tik sceniniu rekonstrukcijos veiksmu, bet ir amžėjančios aktorės vidiniu prisiminimu, ilgesiu, sapnu. Iš pasvarstymų apie abejingumą pereinama į antrąją dalį – koncertą, kuriame regime ne kultūrinio mito pažadėtą išsipildymą, o griūtį. Antra spektaklio dalis parodo, jog ilgai lauktas „gyveno jie ilgai ir laimingai“ niekada neatėjo. Tai šiuolaikinė refleksija apie laiko galią, prisiminimo ir tikrovės neatitikimą bei skaudžią būtinybę pažiūrėti į mitą be romantizuoto ilgesio.
Laurynas Adomaitis. FERMENTACIJA
Spalio 7-8 d. LNDT.
87-as sezonas – paskutinis spektakliui „Fermentacija“. Kviečiame pasinaudoti galimybe pamatyti paskutinius rodymus.
Nedidelėje gastrostudijoje, prekiaujančioje raugintais produktais, įvyksta biologinė revoliucija. Gerosios bakterijos nustoja dirbti ir jokie produktai nebeužrūgsta. Raugyklos vedėjas Danilas, praleidęs tarp bakterijų visą gyvenimą, netikėtai išgirsta jų balsą. Jos piktos. Bakterijoms gana išnaudojimo, jos nori lygių teisių ir grasina pasauliui: „Žmonėms reikia bakterijų, o mums žmonių nereikia.“
Fermentacijos procesas žmonėms yra gyvybiškai svarbus, tačiau bakterijų teisės skamba absurdiškai. Ar Danilas sugebės priversti žmones užjausti kitą – svetimą rūšį ir jos poreikius? Visų pirma jam teks įtikinti du raugyklos sindikato narius – Fatimą ir Jie, į krizę žiūrinčius daug pragmatiškiau. Ši istorija – empatijos testas žmonėms.
„Tai labiausiai gyvenimiška mano pjesė. „Fermentacijos“ idėja gimė, kai atsikrausčiau gyventi į vienuoliktą Paryžiaus rajoną. Mano gatvėje buvo raugykla su charizmatišku vedėju. Daug detalių pjesėje paimta iš tos raugyklos slaptų kambarių, naminio sidro, niekaip neužrūgstančių daržovių ir neapologetiško požiūrio į gyvenimą. Iš tiesų tai yra tobula vieta idėjoms rūgti – trumpos darbo valandos, skanus maistas, pietūs kartu. Kiek žinau, jau ne vienas žmogus iš kūrybinės komandos yra apsilankęs „Fermentation Générale“ prie Voltaire‘o bulvaro. Spektaklyje tikrai jausis laisvė, eksperimentavimas, juokas ir geras skonis“, – sako pjesės autorius Laurynas Adomaitis.
Bendrą spektaklį Laurynas Adomaitis ir režisierius Antanas Obcarskas kuria jau ketvirtą kartą – žiūrovams jau buvo pristatyti scenos darbai „Alisa“, „Boksas“ ir „Voicekas“, tačiau šįkart kūrėjai debiutuoja LNDT Didžiojoje salėje.
Martin Bellemare. LAISVĖ
Spalio 7 d. LNDT.
Ar turime teisę pakeisti artimojo sprendimą, jei jis pasirenka mirtį?
Šiuolaikinė kanadiečio Martin Bellemare pjesė pasakoja apie tvarkingą, ekologišką, struktūrizuotą visuomenę, kuri suteikia ir legalizuoja piliečių teisę nuspręsti kada, kokiu būdu jie nori nutraukti savo gyvenimą.
Pjesės veiksmas vyksta šeimoje, kur šeimos nariai tolerantiški vieni kitiems, gerbiantys vienas kito pasirinkimus, nevaržantys vienas kito laisvės. Šeimos ląstelė šiuo atveju – tai visuomenės atspindys.
M. Bellemaro pjesės viešai statomos Prancūzijoje, Kanadoje bei Vokietijoje. Dramaturgo kūrybinėje biografijoje – apie dešimt pjesių, „Laisvė“ – žinomiausia, pirmą kartą pristatyta Lietuvos teatro žiūrovams ir užsienio ekspertams 2021 m. tarptautinio teatro festivalio Sirenos metu.
Laura Kutkaitė. TEIRESIJO KRŪTIS
Spalio 8 d. LNDT.
Antrajame spektaklyje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (2022 m. už debiutinį darbą „Sirenų tyla“ apdovanota kaip geriausia jaunoji Europos režisierė festivalyje „Fast Forward“ Dresdene) Laura Kutkaitė atsispiria nuo prancūzų poeto, dramaturgo ir novelisto Guillaume‘o Apollinaire‘o (1880–1918) siurrealistinio kūrinio „Teiresijo krūtys“ ir kartu su aktoriais konstruoja naują tekstą, neįsipareigodami originaliai pjesei. Kartu su kūrybine komanda ir aktoriais kuriamas savas asociacijų principu paremtas siurrealistinis pasaulis, savo logika kartais daugiau nei norėtųsi primenantis tą, kuris mus supa.
G. Apollinaire‘o kūrinyje mėlynveidė figūra Tereza maištauja prieš savo vyrą. Jai užželia barzda, ūsai ir ji šaukia apie tai, kokia vyriška jaučiasi. Tereza tampa Teiresiju (graikų mituose – aklo pranašo figūra), todėl Terezos vyras nusprendžia pats gimdyti vaikus, o kūrinio pabaigoje Tereza grįžta pas tą, nuo kurio bėgo.
„Skaitant pjesę, mane stipriai paveikė du dalykai: moters vaizdavimas kaip stiprios tik jai esant vyru, moters prilyginimas jos gimdai, ir turbūt stipriau už viską – Terezos grįžimas pas savo vyrą. Noriu žiūrovus panardinti į kaleidoskopišką, asociacijų principu sukurtą choreografinį sapną. Mane domina spektaklio kaip scenos eilėraščio kūrimas. Noriu dar kartą grąžinti Terezą pas Vyrą, sutikti vyresnę Terezą ir jos klausti: ar ji dėl šio žingsnio apgailestautų, ar jo gailėtųsi? Tai tampa beveik neįveikiamu retoriniu klausimu, susijusiu su žmonių įsitikinimais, primestais socialiniais konstruktais, susijusiu su taip stipriai įsikerojusiomis moteriškumo ir vyriškumo sampratomis. Dėl ryškios feministinės pozicijos mano spektakliai panašūs į manifestus, tačiau juose visuomet glūdi ašara. Šio kūrinio epicentre – labai didžiulė abejonė pačiu manifestavimu. Šiuo spektakliu aš ne teigiu, o abejoju. Todėl pirmą kartą jaučiu viltį.
Noriu, kad „Teiresijo krūtis“ (be gailesčio amputuoju vieną krūtį Apollinaire‘ui) būtų dialogas lytiškumo, disidentinio seksualumo, teisės į savo kūną klausimais. Nuolat turime kovoti už teisę į savo pačių kūnus, nes jie turi ir viešą plotmę. Kūnas, kaip radikaliausia mūsų šiuolaikybės forma teatre ir už jo ribų, yra socialinis šiandienos reiškinys, karo laukas. Spektaklyje jis tampa pagrindine erdve mums kelti klausimus pasitelkiant negailestingą karo metaforą“, – sako režisierė Laura Kutkaitė.
KARALIŲ PASAKA (A|CH teatras)
Spalio 9 d. LNDT.
Spektaklyje dalyvauja 32 Anželikos Cholinos šokio teatro, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro ir Kauno valstybinio muzikinio teatro solistai bei ACH Jaunimo trupės artistai.
Naujausias Anželikos Cholinos darbas, kurio premjera įvyko 2025 m. liepą, jau spėjo užimti ypatingą vietą Lietuvos teatro istorijoje, iki šios dienos jį pamatė rekordinis skaičius žiūrovų – net 35 000!
Pastatytas Lietuvai ir pasauliui minint Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines ir tapęs vienu ryškiausių Čiurlionio metų kultūrinės programos akcentų, šiandien jis tęsia savo kelionę per šalį ir į žiūrovų širdis ir naujajame – jau 27-ajame ACH teatro sezone.
„Karalių pasaka“ – tai epinis, poetiškas, vizualiai itin turtingas šokio spektaklis, kuriame naujai, jautriai ir dramatiškai atsiskleidžia neeilinė, plačiau vis dar per mažai žinoma didžio Lietuvos kompozitoriaus ir dailininko gyvenimo istorija.
„Šiame kūrinyje man svarbu maksimaliai tiksliai atkurti Čiurlionio-žmogaus psichologinį portretą, jo santykį į kūrybą, jo gyvenimo moteris, jo ankstyvą tragišką likimą, kai siela jo, laiku nepripažinta, paskendusi nepritekliuje ir tamsoje, palieka šį pasaulį anksčiau nei kūnas…“ – pasakoja spektaklio režisierė, choreografė ir libreto autorė A. Cholina.
Laura Kutkaitė. MOKYK MANE
Spalio 10 d. LNDT.
Režisierė Laura Kutkaitė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukūrusi spektaklius „Sirenų tyla“ ir „Teiresijo krūtis“ pristato naują spektaklį „Mokyk mane“. Provokuojantį kūrinį apie mokyklą kurianti Kutkaitė teigia, kad teatras yra dėkinga vieta permąstyti požiūrį į švietimą. Šiame darbe kaip ir ankstesniuose, filosofinį žvilgsnį ji derina su humoru, pasitelkia socialinę kritiką, devised principu kuriamą dramaturgiją* ir tragikomiškus įvaizdžius, gimstančius improvizacijų su aktoriais metu.
Prieš pradėdama repeticijas kartu su aktoriais, Kutkaitė vyko į įvairias Lietuvos gimnazijas ir leido dieną pamokose kartu su 9-11 klasių mokiniais. Įkvėpimo kūrėjai taip pat semiasi iš mokytojų ir mokinių atsiųstų minčių bei istorijų. Jie sako, kad kiekvienas galės atpažinti savas mokyklos patirtis – tiek skaudžias, tiek pačias idiotiškiausias.
„Mokyk mane“ klausia, kokią visuomenę formuoja dabartinė mokykla? Kuo panašūs mokykla ir fabrikas? Ar galime save laikyti gamykliniais produktais? Kur brėžti ribą tarp švietimo ir indoktrinacijos? Ar mes kaip visuomenė norime įtvirtinti paklusnumo ir pavaldumo kultūrą, o gal visgi drįstame įsivaizduoti ateitį, kurioje švietimas iš tiesų išlaisvina?
„Mokyk mane“ kviečia žiūrovus kartu praleisti neįprastą „dieną mokykloje“.
Spektaklis skiriamas Gabrielės Skiriūtės atminimui.
*devised principu kuriama dramaturgija – tai bendradarbiavimu grindžiama prieiga, kai scenarijus nėra parašytas iš anksto, o kolektyviškai kuriamas per repeticijas
Buda palėpėje | Vienos dalies spektaklis Julie Otsuka romano motyvais (Solo teatras)
Spalio 11 d. LNDT.
Vienos dalies spektaklis Julie Otsuka romano motyvais
Pagal japonų kilmės amerikietės rašytojos J. Otsuka romaną „Buda palėpėje“ sukurtas spektaklis pasakoja jautrią XX amžiaus pradžios emigracijos istoriją. Jaunos japonės, patikėjusios pažadais apie laimingą gyvenimą Amerikoje, leidžiasi į tolimą kelionę tekėti už vyrų, kuriuos pažįsta tik iš fotografijų. Tačiau jų laukia ne svajonių išsipildymas, o sunkus prisitaikymas, vienatvė ir dramatiški istorijos įvykiai, pakeitę tūkstančių žmonių likimus.
Tai pasakojimas apie moteris, palikusias gimtuosius namus, apie tautinę tapatybę, atmintį ir žmogaus ryšį su savo šaknimis. Spektaklis kviečia pažvelgti į emigracijos patirtį ne tik kaip į praeities istoriją, bet ir kaip į šiandien aktualų pasakojimą apie viltį, netektį ir siekį išsaugoti save svetimame pasaulyje.
Scenoje susilieja tradicinio japonų teatro estetika, šokis, judesys, tekstas ir gyvai atliekama muzika, sukurdami poetišką ir vizualiai įtaigią sceninę kalbą. Tai jautrus, daugiasluoksnis spektaklis apie žmogaus stiprybę, atmintį ir tai, kas išlieka net tada, kai istorija mėgina viską ištrinti.