Čia besilankanti publika jau buvo ne tik susipažinusi su opera, priėmusi ją ir pačius „bohemiečius“ kaip neatsiejamą savo kultūrinio gyvenimo dalį, bet ir pasirengusi imtis sudėtingesnių, kitokios muzikinės ir draminės kalbos kūrinių.
„Mūsų kultūroje neturėtų būti tokių spragų, – įsitikinusi D. Ibelhauptaitė. – Įprasta manyti, kad XX amžiaus operos yra nepatrauklios, be aiškaus siužeto ir personažų, nemalonaus skambesio. Norime išsklaidyti šį mitą. Iš tikrųjų tai labai emocingi, įtaigūs, jaudinantys kūriniai, galintys paveikti bet kurio žmogaus sielą ir jausmus.“
Vedami tokių minčių Dalia Ibelhauptaitė ir Gintaras Rinkevičius sudarė muziko intelektualų vertą kūrinių sąrašą ir pavadino jį „Gurmanų serija“.
VCO prisilietė prie Lietuvoje praktiškai nepažinto ir niekada nestatyto Leošo Janáčeko kūrybos ir žiūrovams pasiūlė operą „Katia Kabanova“. Taip trupė pradėjo šią „Gurmanų“ seriją. „Mažai dekoracijų – daug jausmų“, – tokį devizą tuomet pasirinko statytojai, „Katią Kabanovą“ įkurdindami abstrakčiame, tamsiame vaizdinyje ir leisdami jame skleistis operos aistroms. Pagrindinį Katios vaidmenį atliko tuo metu Lietuvos publikai dar nepažinta talentingoji Aušrinė Stundytė, šiandien pasirodanti prestižinėse operos scenose.
Pats L. Janáčekas – Europos operos teatruose gerai pažintas ir bene visuose repertuaruose nuolat matomas kompozitorius, kurio kūrinius perkelti į rampų šviesą renkasi ryškūs ir konceptualūs režisieriai, kaip Calixto Bieito. Daugumoje kontinento scenų rasime bent po vieną, ar du jo kūrinius. Tuo metu atrodė daugiau, nei logiška, jo kūrybą pristatyti kartu su A. Stundytės talentu.
Ši solistė specializuojasi būtent šio periodo muzikoje ir jau buvo ne kartą atlikusi partijas L. Janáčeko operose. „Katia Kabanova“ buvo puikiai sutapęs tiek trupės, kūrėjų, tiek ir pačios Aušrinės pasirinkimas, leidęs visiems šimtu procentu pasinerti į šio originalaus skambesio vandenis. VCO entuziazmas ir didžiulė solistės, pasirodančios tokiose scenose, kaip Karališkoji opera Covent Garden Londone, Berlyno valstybinė, Paryžiaus nacionalinė, Vienos valstybinė operos ir daugelyje kitų, atnešė ne tik pirmą, bet ir aukščiausios kokybės patirtį žiūrovams.
2015 m. VCO pasirinko pristatyti kitą išskirtinę operą – Claude‘o Debussy „Pelėjas ir Melisanda“. Lietuvoje tai tapo vos antru šio kūrinio pastatymu. „Pelėjas ir Melisanda“ – viena svarbiausių, sudėtingiausių XX a. operų, vadinama geidžiamiausiu žymių pasaulio dirigentų kūriniu. Tai – kamerinė, impresionistinė ir tuo pačiu psichologinė šeimos drama, talpinanti didžiulį emocinį krūvį ir gilų vidinį turinį. Opera sukurta lyg daugiasluoksnis simbolistinis dramos spektaklis, vertas savojo dramaturgo – prancūzo Maurice‘o Maeterlincko.
Simbolistinė istorija ir impresionistinė muzikos tėkmė talpina itin sudėtingas vokalines partijas, įveikiamas ne kiekvienam solistui. Bet kokiame operos teatre, įvykus nelaimei ir paskutinę minutę prireikus rasti naują atlikėją, pasirinkimas būtų iš tiesų kuklus. Tad galimybė turėti savąją – Jurgitos Adamonytės Melisandą tuo metu buvo iš tiesų išskirtinis įvykis. Ji šią rolę buvo parengusi Didžiojoje Britanijoje, o po premjeros britų kritikai ją net titulavo „lietuviškąja Ingrid Bergman“.
Neišnaudoti tokios progos būtų buvę neatleistina, todėl VCO kūrėjai surėmę visas pajėgas, surinko neeilinę solistų sudėtį, kurios priešakyje savo unikaliu skambesiu ir aktoriniu talentu galėjo gimtajai publikai prisistatyti ir atsiskleisti nuo Londono Karališkosios iki Tokijo operos scenos publiką kerėjusi J. Adamonytė.
VCO „Gurmanų serija“ pristatė minimalistinę, intymią, tačiau dramatiškai išraiškingą šios operos interpretaciją. „Pelėjas ir Melisanda“ – opera suaugusiems, lyg slapta fantazija, persunkta pavojumi, aistra ir geiduliu. Jos centre – jauna moteris, pritrenkianti grožiu, nekaltumu, elegancija ir šviesa, tačiau viduje slepianti galią kurti chaosą ir destrukciją. Operos finale nelieka nė vieno vyro, kuris nebūtų vienaip ar kitaip prisipažinęs mylintis Melisandą. Operoje skambanti dieviško grožio Debussy muzika apgaulinga – už jos slepiasi intriguojantis siužetas ir didelė drama. Juk gyvenime dažnai viskas taip pat yra ne taip, kaip atrodė iš pradžių.
Kūrybinis šių operų procesas buvo sudėtingas, kaip ir žiūrovo pritraukimas, užėmęs daug laiko ir pastangų iš vadybinės pusės. Visgi vėliau iš šių projektų gimė tokie spektakliai, kaip „Samsonas ir Dalila“ bei atsinaujinusią LVSO koncertų salę sudrebinusi „Salomėja“ su Asmik Grigorian.
„Ši mūsų veikla ir bandymai kurti išskirtinių operų repertuarinę liniją, atskleidė skaudžią tiesą, kad šie kompozitoriai renka žymiai mažesnius kiekius žiūrovų, nei Verdžio ar Pučinio operos. Tokia muzika turi egzistuoti šalies teatrų repertuare, maitindama publikos skonį, keldama muzikinį intelektą, ir, žinoma, plėsdama repertuaro paletę, tačiau finansiškai tai yra įkandama tik pilnai valstybės remiamiems teatrams. Tokios trupės, kaip mes, pastačiusios tokį kūrinį jį gali parodyti vos vieną ar du kartus. Ne veltui žvelgiant į Europą, matyti, kad tokie kompozitoriai statomi ir išgyvena praktiškai išskirtinai valstybinių teatrų repertuaruose, atlikdami svarbią, švietėjišką misiją.“, - mintimis dalinasi D. Ibelhauptaitė, atskleisdama, jog „Gurmanų“ sąrašas dar toli gražu nesibaigė, tik nežinia, ar kada nors trupė dar turės galimybes jį tęsti.