– Jeigu ne aktorystė, koks būtų kitas jūsų pasirinkimas?
– Manau, kad kažkas susijusio su augalais, gėlėmis, daržovėmis. Viskas, kas išdygsta iš žemės, man atrodo stebuklas, o gėlės teikia ir estetinį pasigėrėjimą.
– Koks geriausias būdas pradėti dieną?
– Padaryti trumpą mankštą, palįsti po kontrastiniu dušu, išgerti vieną kitą puodelį kavos, surūkyti cigaretę... Tada dienos pradžia yra graži.
– Už ką esate dėkingas savo artimiesiems?
– Už gyvenimo dovaną, kad jie padovanojo man stebuklą pabūti šiame pasaulyje.
– Kokie žmonės jus įkvepia?
– Negaliu konkrečiai atsakyti, nes tai tiesiog pajunti – su vienu žmogumi iškart randi bendrą kalbą, kitas tave atstumia. Nesu kategoriškas, manau, kad kiekvienas žmogus turi mažyti stebuklą, kurį įspėti mums, o kartais ir jam pačiam, yra neįmanoma. Kiekvienas yra unikalus, stebuklingas, Dievo kibirkštėlė šiame pasaulyje. Žinoma, įkvepia padorūs žmonės, negalvojantys, kad gyvenimas yra tik šiame matavime.
– Koks dar yra gyvenimo matas?
– Aš tikiu, kad kažkoks kitas, kuriam reikia ruoštis dirbant su savimi kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką.
– Mėgstamiausia jūsų vieta.
– Gamta. Man patinka upelio čiurlenimas, irklų dūžesys į vandenį sėdint valtyje...
– Kokiomis vertybėmis vadovaujatės?
– Krikščioniškomis.
– Apie ką šiuo metu daugiausiai galvojate?
– Apie vaikus, kad jiems sektųsi. Apie save, kad reikia tobulėti.
– Kas yra laimė?
– Kai sutari su savimi, aplinkiniais ir tuo metu susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Kai nesipriešini, nevertini, neteisi, o priimi taip, kaip yra.
– Kokią šalį norėtumėte aplankyti?
– Naująją Zelandiją.
– Įsimintiniausias vaikystės prisiminimas.
– Kai žiemą būdavau pas senelius kaime ir daug prisnigdavo, senelis kieme prakasdavo kelius iki tvarto, šulinio. Aš buvau trejų ar ketverių. Prisimenu vaizdą, kaip eidavau tais nukastais takeliais, o man sniego būdavo virš galvos. Turbūt dabar jo būtų iki kelių, tačiau tada atrodė, kad vaikštau sniego tuneliais.
– Labiau mėgstate vasarą ar žiemą?
– Vasarą.
– Svarbiausia gyvenimo pamoka.
– Manau, mes mokomės iki pat mirties ir negaliu teigti, kad jau kažką išmokau. Yra toks posakis: „Gyveni, mokaisi ir vis tiek numiršti kvailas.“
– Kaip gelbėjatės nuo liūdesio?
– Kai neskauda sąnarių, pabėgioju. Fizinis krūvis skatina serotonino gamybą ir liūdesys pasitraukia. Gera knyga taip pat gelbsti.
– Mėgstate skaityti?
– Tai yra viena mano aistrų. Mėgstu knygas, kurios skatina mąstyti, dirbti, kurios „paliečia“ iš vidaus.
– Jeigu galėtumėte rinktis iš viso pasaulio asmenybių, su kokiu žmogum norėtumėte pasikalbėti?
– Domiuosi budizmu, bet ne kaip religija, o kaip filosofija. Būtų įdomu pasikalbėti su vyriausiuoju budistu.
O koks tu, kai nevaidini? Kokia tavo kava? Kokios knygos? Kas yra tavo milžinai? Koks tavo dangus? Kokie tavo aukščiai? Kur tavo užkulisiai?
15min tęsia straipsnių ciklą apie seniausio Lietuvoje – Nacionalinio Kauno dramos teatro – aktorius. „O koks tu, kai nevaidini?“ – toks yra šio sezono teatro šūkis. Apie tai – pokalbiai su aktoriais specialiame 15min ir Nacionalinio Kauno dramos teatro projekte.
