Spektaklis – apie neregių pasaulį, apie tai, kaip galima matyti tamsoje, joje gyventi, apie aklumą, tamsą, kuri, anot režisieriaus, tikrai nėra negatyvi. Visi herojai turi prototipus realiame gyvenime, o spektaklis priartėja prie dokumentinio teatro.
Aklumas – tai ne liga, tai egzistencinė būsena
Pasaulyje yra apie 43 milijonai aklųjų, vidutinį ar sunkų regos sutrikimą turi apie 295 mln. žmonių, regėjimo sutrikimus apskritai – mažiausiai 2,2 milijardai. Jei visi gyventų vienoje bendruomenėje, tai būtų didžiausia valstybė pasaulyje.
Spektaklyje neregių valstybė yra bendrabutis. Tai Jokūbo – berniuko, jaunuolio, o vėliau ir brandaus vyro, kurio tėvai yra neregiai – istorija. Istorija apie žmogų, kuris bando suprasti pasaulį, kad jame galėtų gyventi kiti. Bendrabutyje gyvena ir daugiau neregių. Berniukas nuo pat mažens tapo jų akimis. Aklumas – tai ne liga, juolab ne tragedija, tai egzistencinė būsena.
Spektaklyje nekeliamas klausimas, ką reiškia būti aklam. Klausiama – ką reiškia matyti. Tai dovana ar našta? Kokias žymes palieka artimas ryšys, kuris yra kartu ir meilė, ir priklausomybė? Literatūros kritikė Bārbala Simsonė: „Šis pasakojimas – ne apie matymą ar nematymą, o apie tai, kas įžvelgiama ne akimis. Apie tai, kas svarbiausia.“
Pasak režisieriaus Rolando Atkočiūno, tamsa šioje pjesėje nėra negatyvi, o meilė ir našta gali gyventi viename žmoguje ir sugyventi. Spektaklis tai padeda suprasti. Režisierius yra prasitaręs, jog spektaklio estetika yra artima Royʼaus Anderssono filmams, Arvo Pärto muzikos koloritui.
Vilniaus senajame teatre tai jau trečias režisieriaus R. Atkočiūno darbas. Iki šiol yra pastatęs spektaklius „Zoikos butas“ (2014), „Legenda apie Didįjį Kombinatorių“ (2017).
Socialinės realybės stebėjimas ir dokumentinis jautrumas
Lietuvių kilmės latvių dramaturgė, prozininkė, kino filmų ir televizijos serialų scenarijų autorė R.Bugavičute-Pēce savo kūrybą grindžia socialinės realybės stebėjimu ir dokumentiniu jautrumu. Jos pjesėse svarbiausias yra žmogaus balsas – autentiška, gyva kalba, fiksuojanti tai, ką žmonės linkę nutylėti, o geriausiu atveju pasako puse lupų.
R.Bugavičutės-Pēcės knyga „Berniukas, kuris matė tamsoje“, kuri išleista ir lietuvių kalba, buvo įtraukta į 2020-ųjų tarptautinį literatūros katalogą „White Ravens“ ir 2021-ųjų Europos Sąjungos literatūros premijos trumpąjį sąrašą. Latvijos nacionaliniame teatre pastatytas spektaklis „Berniukas, kuris matė tamsoje“ (rež. Valters Sīlis) pripažintas geriausiu 2019–2020 m. sezono spektakliu.
Herojai turi atitikmenis realiame gyvenime
R.Bugavičute-Pēce nė neslepia, jog pagrindinio herojaus prototipas yra jos vyras, latvių aktorius Sandis Pēcis: „Kai susipažinau su savo vyru ir sužinojau, kad abu jo tėvai yra neregiai, likau be žado. Anksčiau nebuvau pagalvojusi, kad tokios šeimos egzistuoja, niekur jų nebuvau mačiusi, todėl teko savęs paklausti: kas gi čia galiausiai aklas – aš ar jie?“
Rašytojos knygos herojų prototipai gyveno Latvijoje, Cėsyje, bendrabutyje, kuriame gyveno neregiai. Režisierius R. Atkočiūnas rašydamas pjesės adaptaciją ieškojo Cėsio bendrabučio analogijų Lietuvoje. Panašus buvo Kelmėje, kurioje 1961 metais įkūrus aklųjų draugiją buvo pastatytas gamybinis-buitinis kompleksas, kultūros namai bei bendrabutis neregiams.
Žiūrint iš šiandienos perspektyvos tokios sovietmečiu „suburtos“ aklųjų bendruomenės, atskiri rajonai vertinami nevienareikšmiškai – juose neregiai iš vienos pusės jautėsi socialiai saugūs, bet gyveno savotiškuose getuose, atskirtyje, stigmatizuoti.
Kotryna Daujotaitė: „Bandžiau įsivaizduoti erdvę, kurioje nėra spalvų“
Spektaklyje vaidina Senojo teatro aktoriai: Vidmantas Fijalkauskas, Ilona Doveiko, Juliana Volodko, Viačeslavas Lukjanovas, Jelena Juščenko, Gintarė Šmigelskytė, Arturas Svorobovičius, Gabrielė Andruškevič. Spektaklio scenografas – Artūras Šimonis, kostiumų dailininkė – Kotryna Daujotaitė.
Kūrybiniame procese aktyviai bendradarbiauta su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Aktoriams bei visai kūrybinei komandai be jokių abejonių gauti įkvėpimo padėjo realios aklųjų istorijos, bendravimas su jais, padėjo suprasti neregių gyvenimo principus ir niuansus.
Kostiumų dailininkė Kotryna Daujotaitė: „Galvodama apie neregių pasaulį, bandžiau įsivaizduoti erdvę, kurioje nėra spalvų, o daiktų kontūrai tarytum ištirpsta migloje, susiniveliuoja. Taip atsirado pilkuma. Iš pradžių atrodė, kad pilka gali būti fonas, kuriame išryškėtų bet kokia spalva – rudeniškas lapas ar raudona uoga. Tačiau čia ne tai. Norėjosi sukurti pasaulį, primenantį seną juodai baltą filmą: tarsi sukčiau kino juostą ir joje atrasčiau vis kitus baltos, pilkos ir juodos atspalvius.“
Perspektyvoje numatoma spektaklį adaptuoti, pritaikyti, kad jį galėtų patirti, „pamatyti“ ir neregiai.