Dvi sofos
„Meno parko“ galerijos stendas buvo sudarytas iš dviejų dalių – kintančios ir nuolatinės. Nuolatinėje dalyje galėjome matyti Roberto Antinio instaliaciją „Aidinimas“, Agnės Jonkutės fotogramas bei tapybą ir Jono Gasiūno didelio formato darbą „Sofa“. Kintančios ekspozicijos centre stovėjo realus fizinis baldas – sofa, atvežta iš galerijos būstinės Kaune. Taip norėta imituoti tikrąjį galerijos gyvenimą, galeristų darbo atmosferą ir pabrėžti atviro bendravimo svarbą. Per keturias mugės dienas aplink galerijos sofą keitėsi kūriniai ir vyko kitų galerijos dailininkų – didžiosios dalies „Meno parko“ autorių – kūrybos pristatymas.
Galerijos atstovė Airida Rekštytė minėjo, kad stendo koncepcija buvo sukurta dar prieš prasidedant #metoo judėjimui. Vėliau buvo nuspręsta nekeisti pirminės stendo idėjos, kuri siejosi su Lietuvos šimtmečiu ir Lietuvos istorija: „Galerijos menininkai ir yra tie, kurie kuria istoriją, kurių darbais kalbam. Jie yra įvairių kartų ir patirčių – ir autoriai, ir personažai, ir tiesiog žmonės, kaip mes visi. Todėl ir norėjome parodyti pačius autorius, užkulisius. Todėl ir sofa: ant jos svečiai ir menininkai vaišinami kava, čia kyla keisčiausios idėjos ir kartu mėginama ieškoti joms formos“ – pasakojo A. Rekštytė.
„Vienintelė mūsų reakcija į skandalą buvo sąmoningas sprendimas neatsisakyti suplanuoto J. Gasiūno kūrinio ekspozicijoje, nes tai būtų veidmainiška. Sofa atsirado beieškant bendro vardiklio, kuris jungtų visus autorius – ženklo ar vietos, kurioje susirenkame, kalbamės, į kurią kviečiame žiūrovą pokalbiui.“
Kolekciją papildėme Eglės Karpavičiūtės iš pradžių vienu, paskui antru darbu – „ArtVilnius'18“ įsigytu kūriniu „Tapytojas, netekęs ausies. J.Gasiūnas“. E.Karpavičiūtė yra puiki tapytoja, kurios darbai pastaruoju metu papildo ne tik privačias, bet ir viešas kolekcijas.
Pasauliniai muziejai ir kultūros institucijos, lygiai kaip ir mados industrija į moterų kūrybą ir padėtį šiandieninėje visuomenėje atsigręžė anksčiau nei prasidėjo pats judėjimas #metoo. Vėlgi fondas savo kolekciją moterų atžvilgiu peržiūrėjo taip pat iki pajudant #metoo. Tačiau nesakome, kad judėjimas neturėjo įtakos mūsų veiksmams – atvirkščiai, tai padrąsino toliau stiprinti moterų menininkių liniją „Lewben Art Foundation“ kolekcijoje“, – sakė U.Bužinskaitė.
Po #metoo: tekstai ir pokalbiai
Judėjimas #metoo prasidėjo 2017 metų spalio mėnesį; nuo to laiko spaudoje pasirodė svarbių tekstų, analizuojančių po-#metoo realybę. Tai rašytojos Claire Dederer esė „What Do We Do with the Art of Monstrous Men?“, Vaido Jauniškio „(Iš)sivalymas“, Marijaus Gailiaus „Poeto kentėjimas – būdas nusimesti atsakomybę“, diskusija, vykusi Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, vėliau įdėta į „Nyla“ tinklalaidę – „Pokalbiai ne apie teatrą: ar pasmerksime meno kūrinį?“. Taip pat – menotyrininkės, fotografijos bei dailės kritikės, parodų kuratorės ir VDA docentės Agnės Narušytės tekstai „Kad nesibaigtų“, „#Me Too ir aš”.
Agnė Narušytė sutiko atsakyti į keletą klausimų.
– Panašu, kad meno institucijos šiuo metu – kaip ir mes patys – yra tarpinėje būsenoje ir ieško įvairių išeičių: vieni renkasi pašalinti autorių iš meno lauko, kiti „perdirba“ kūrinį ar prideda prie jo komentarą, treti teigia, kad meno suvokimui neturėtų trukdyti žinojimas apie autoriaus asmenybę. Kaip vertintumėte galerijų ir fondo pasirinkimus bei #metoo artikuliaciją meno mugėje „ArtVilnius’18“? Ar turėtume ieškoti bendrų – sisteminių problemos sprendimo būtų?
– Nesakyčiau, kad meno institucijos yra tarpinėje būsenoje. Jos problemą jau išsprendė suvaržydamos galimybes jai vėl ateityje iškilti. Būtent tai kuria klaidingą įspūdį apie seksualinio priekabiavimo mastą Lietuvoje ir konkrečiau – švietimo institucijose. Atrodo, kad blogai pasielgė keli žmonės ir dabar mes galime tobulai susitvarkyti juos pasmerkę ir nuteisę (nebūtinai teisinėmis priemonėmis). Štai – išmesime tuos kelis menininkus iš parodų, iš teatro ir kino salių, ir viskas bus gerai. Nebus.
Kaip rašiau jūsų minėtuose straipsniuose, pokomunistinėse ar totalitarinio valdymo šalyse #metoo judėjimas buvo labai menkas lyginant su senesnės ir tvirtesnės demokratijos visuomenėmis. Ten, kur lyčių lygybė labiausiai įgyvendinta, t.y. Skandinavijos šalyse, judėjimas buvo stipriausias. Prisiminkime žinią apie Nobelio literatūros premiją – sukrėstas #metoo komitetas susilaikys nuo premijos teikimo šiais metais, nes turi apsivalyti, apmąstyti ir t.t. Tai, kad pas mus viskas jau lyg ir baigėsi, reiškia viena: rasti būdai, kaip nutildyti moteris, atsikračius kelių „susitepusių“ – taigi nepatogių – personažų.
Man atrodo, meno žmonės tai supranta, todėl nekeičia #metoo judėjimo išviešintų kūrėjų darbų vertinimo. Jei mes dabar nukabinėtume jų darbus iš muziejų ekspozicijų, neįsileistume į galerijas, nubrauktume finansavimą, sudegintume jų knygas, tai būtume veidmainiai. Nes visi puikiai žinome, kad pavardžių galėtų būti daugiau. Be to, žinome, kad ką tik seksualinis priekabiavimas Lietuvoje buvo norma, nesvarbu ką apie tai sako įstatymai (juk Seimo nariai mums kasdien rodo pavyzdį, kaip nesilaikyti įstatymų).
Jei #metoo judėjimas tebevyktų ir situacija iš esmės keistųsi, galbūt galvočiau kitaip, bet dabar negaliu piktintis, kad galerijos eksponuoja Jono Gasiūno kūrinius, o kažkas juos perka. Jei viskas lieka kaip buvę institucijose ir valstybėje, t.y. moterys laikomos antrarūšėmis pilietėmis, su kurių kūnais kiti gali daryti ką nori (su tuo susijęs ir naujasis abortų draudimo vajus), tai kam skirtas tas „šalinimas“ ir komentavimas? Man tai primena parodomuosius susidorojimus su kuo nors neįtikusiais žmonėmis sovietmečiu: visi uoliai kritikuoja, kad tik pademonstruotų lojalumą, nors galvoja ką kitą.
Yra ir kita problemos pusė. Ta amžinoji menininko asmenybės ir jo kūrinio santykio problema. Pasaulio istorijoje jau ne kartą klausta, ką turėtume daryti su amoralių menininkų kūriniais. Ar turėtume sudeginti Lewiso Carrollo „Alisą Stebuklų šalyje“, jei įtariame, kad jis seksualiai priekabiavo prie tikrosios Alisos? O Normano Mailerio knygas – už tai, kad jis mušdavo savo žmonas, o vienai net dūrė peiliu? O Vito Luckaus fotografijas – už tai, kad jis nužudė žmogų? Ar homofobiškos visuomenės turėtų uždrausti Roberto Mapplethorpe’o fotografijas? Jos tai jau mėgino. O gal dabar mums į istorijos šiukšlyną išmesti visus praeities homofobus? Bet ką darysime su Henriko Daktaro knyga, kuri netgi ne menas? Galėčiau tęsti be galo, kol paaiškėtų, kad meno istorijoje nebeliko kūrinių, gal tik keletas švelnesnių asmenybių perlips mūsų vis aukščiau keliamą moralės kartelę. Tada kultūros peizažas būtų per daug skurdus ir netikras.
O istorija tokia, kad nepaisant visų mūsų nepasitenkinimų, kūrinys atsiskiria nuo autoriaus ir gyvena savo gyvenimą. Bėgant laikui, nemalonūs kūrėjo asmenybės bruožai pasimiršta, netgi atvirkščiai – tampa pikantiškomis istorijomis, kurstančiomis domėjimąsi jų kūriniais. Mugės kontekste prisiminta istorija apie Vincento van Gogho ausį – viena tokių. Juk jei galėtume įžengti į tą laiką, įlįsti į Vincento ar jo draugo Paulio Gauguine’o kailį, tikriausiai pasibaisėtume beprotybe. Iš laiko atstumo viskas atrodo gražiau, o vertingiausi tampa kaip tik tie kūriniai, kuriuose užsifiksavo kenčiančio menininko dvasinė agonija. Galerijų atstovai teisūs: kūrinių vertę ir reikšmę nustato publika. Tik tiek, kad jie – irgi tos publikos dalis, galbūt mažiausiai galinti atsispirti geram menui. Jono Gasiūno menas kaip tik toks. Žinodama, kaip veikia istorija, negaliu jo atsižadėti, nors esu už tai, kad #metoo tęstųsi.
Čia glūdi atsakymas ir į jūsų klausimą, ar turėtume ieškoti sisteminių problemos sprendimo būdų. Pirmiausia, jei atskirsime menininko elgesį nuo kūrinio vertės, problemos nė nebus. Bet suprantu, kad daugeliui kyla klausimas, kaip elgtis, kaip reaguoti į kūrinį, kai apie jo autorių sužinai ne itin gražius dalykus. Manau, kad kiekvienas turėtų atsakyti sau asmeniškai.
– Kaip kalbėti #metoo tema: ar nėra taip, kad ieškodami „tiesos“ ir vis minėdami menininkų vardus, mes paverčiame antraeilėmis #metoo grotažyme pažymėtas patirtis?
– Čia su jumis sutinku. Mes perkeliame žmonių santykių ir lyčių lygybės problemą į kūrinių aptarimą, į dailėtyrą. Etiką ir moralę – į estetiką. Taip sau palengviname užduotį – juk estetika yra praktinio nenaudingumo zona, kur kriterijai – subjektyvūs. Bet kalbėti verta apie viską. Diskusijos apie visus #metoo aspektus reikalingos. Kalbėjimo nutildymas problemos neišsprendė, tik atidėjo. Kaip kalbėti – receptų nėra ir negali būti, nes bet kokie draudimai ar liepimai skatina priešintis.
