Tauragė, ties kuria sovietai iki paskutinės prieškario dienos rausė įtvirtinimus, 1941-ųjų birželį atsidūrė pačiame vokiečių–sovietų karo sūkuryje. Šio mūšio metu žiauriai nusiaubtas miestas praktiškai prarado savo centrą. O vėliau dar sykį nukentėjo jau pro trejeto metų – 1944 m. spalį, kai iki Tauragės vėl atsirito fronto linija.
Per Tauragę – patogiausias kelias vokiečių tankams
Dar 1940 m. pabaigoje vokiečių parengtame Sovietų Sąjungos puolimo plane „Barbarosa“ numatyta, kad lemiamas vaidmuo pralaužiant sovietų gynybą teks „giliems ir staigiems tankų pleištams“.
Vienas tokių triuškinančių smūgių turėjo įvykti maždaug 40 km atkarpoje tarp Tauragės ir Jurbarko, kur atakai rengėsi Wehrmachto 4-oji tankų grupė (Panzergruppe 4). Tai buvo galinga smogiamoji jėga: aštuonios divizijos (apie 150 tūkst. karių) su beveik 700 tankų ir 450 šarvuočių, 1050 pabūklų, 10 200 sunkvežimių ir 5 800 lengvųjų automobilių.