Lietuvoje raganomis laikytos moterys buvo „juodosios“ ir „baltosios“, jos konkuravo tarpusavyje, o kai kurios buvo persekiojamos bei baudžiamos savo pačių bendruomenės. VU Skaitmeninių kultūrų ir komunikacijos docentas, Menotyros mokslų daktaras Juozapas Blažiūnas pasakoja, kad raganystė Lietuvoje buvo artimai susijusi su religija ir kupina paradoksų.
Prieš teismą moterys buvo žiauriai kankinamos, kad prisipažintų įvykdžiusios dalykus, kurie galėjo būti paaiškinami logiškai. Kartais vadinamosios raganos gyvybės netekdavo vien dėl to, kad prausdavosi bei rūpinosi savo sveikata ar tiesiog buvo gražios. Raganų teismuose kai kurios atsidurdavo dėl paprasčiausio aplinkinių pavydo. Vienų raganų neįleisdavo į bažnyčias, o jų karstus užversdavo akmenimis, pas kitas pagalbos eidavo net kunigai.