Keletas tūkstančių Sąjūdžio suvažiavimo delegatų susirinko iš visos Lietuvos. Dar daugiau žmonių būriavosi aplink Sporto rūmus – dainavo liaudies dainas, šoko ratelius, klausėsi per garsiakalbius transliuojamų delegatų kalbų.
Buvo dalijamas specialiai suvažiavimo proga išleistas laikraščio „Sąjūdžio žinios“ numeris. Likusi Lietuvos dalis tomis dienomis nesitraukė nuo televizorių – vyko tiesioginė suvažiavimo transliacija. Dauguma oratorių buvo paruošę ugningas, viena už kitą drąsesnes (turint omenyje to meto politinę situaciją) kalbas. Todėl klausytojai nenuobodžiavo. Pertraukėlėse tarp kalbų skambėjo dainos.
Aš nebuvau suvažiavimo delegatu, tai daugiausia sukinėjausi Sporto rūmų prieigose. Tik per pertrauką kartą pavyko prasmukti vidun.
Lietuvos komunistų partijos naujas pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas, kuris irgi dalyvavo suvažiavime, savo kalboje paskelbė, kad nuspręsta tikintiesiems grąžinti Vilniaus katedrą. Ta visiems netikėta žinia buvo sutikta visuotinėmis ovacijomis.
Antrąją suvažiavimo dieną buvo pranešta, kad, pasibaigus suvažiavimui, Katedros grąžinimo proga prie jos rengiamas visuotinis mitingas, į kurį kviečiami visi, pritariantys Sąjūdžiui.
Vakarop nuo Sporto rūmų link Katedros nusidriekė ilga eisena su deglais. O aikštė jau buvo pilna žmonių, sugužėjusių iš visų Lietuvos kampelių. Ten susirinko ir keliolikos Vilniaus bei kitų miestų folklorinių ansamblių dalyviai, muzikantai. Kalbama buvo mažai. Bet iki išnaktų skambėjo dainos, muzika, jaunimas šoko...
Tomis dienomis kaip niekada jautėsi absoliučios tautos vienybės euforija. Dar nebuvo prasidėję nesutarimai tarp Sąjūdžio iniciatorių, jo veiklą palaikė net ir naujieji ką tik paskirti Lietuvos komunistų partijos lyderiai. Dar nieko nesigirdėjo nei apie kiek vėliau Sąjūdžio atsvarai jo priešų sukurtą „Jedinstvo“ organizaciją.
