Taip tikrai atrodė prieš pusantrų metų, kai Jevgenijaus Prigožino įvairaus plauko maištininkai žygiavo į Maskvą. Kai „Wagner“ boso perversmas žlugo, užtikrintos prognozės apie V.Putino kritimą išsisklaidė taip pat greitai, kaip ir suvešėjo. Dabar mes vėl darome prielaidą, kad Rusijos lyderio geležinis kumštis ir asmeninė paranoja neleidžia jokiam tikėtinam įpėdiniui įgyti politinio ir institucinio postūmio, reikalingo norint mesti jam iššūkį.
Gali būti. Bet gyvenimas kupinas netikėtumų. Kas atrodo akivaizdu retrospektyviai, atrodo itin neįtikėtinai, kol nenutinka. Vien todėl, kad kažkas kažko neprognozuoja, nereiškia, kad tai neįmanoma ar netikėtina. Švelniai tariant, Leninas buvo autsaideris kalbant apie kandidatus į Rusijos lyderius. Tiesą sakant, tai ir V.Putinas toks buvo. Saugiausias spėjimas uždaroje, didelę įtampą patiriančioje visuomenėje būtų tas, kad rytojus atrodys lygiai taip pat kaip šiandiena. Bet kai pokyčiai ateina, dažniausiai jie būna staigūs.