Tie, kurie Minsko susitarimą vadina klaida, kaip pavyzdį pateikia Miuncheno suokalbį, įvykusį 1938 m. rugsėjo 29 d., kuomet to meto Vakarų lyderiai sutiko Adolfui Hitleriui atiduoti Čekoslovakijos Sudetų sritį.
Jie yra visiškai teisūs. Priimti sprendimai yra siaubingi. Kaip pasakytų Winstonas Churchillis: galėdami pasirinkti tarp karo ir gėdos, mes pasirinkome gėdą, o po to gavome ir karą. Nors turime pažvelgti į Minsko susitarimą racionaliai.
Geras politikas vengia trumpalaikių malonumų, bet teikia pirmenybę pelnytai savo tautos pergalei.
Ta visiškai nepadori sutartis (terminas paimtas iš kito istorinio taikos susitarimo), nesustabdė karo, bet tik sušvelnino konfrontaciją.
Bet koks „specialusis statusas“, jeigu jis bus įgyvendintas remiantis laisva piliečių valia, o ne šalia stovint ginkluotiems kariams, nieko nereiškia. Vargu, ar Krymo gyventojų ir persikėlėlių į Tolimuosius Rytus „džiaugsmą“ matantys žmonės Rytų Ukrainoje darys lemtingą klaidą.
Ukrainos asociacijos sutartis su ES, kuomet agresorius gali pasiekti Kijevą per dvi dienas, nieko nereiškia.
O dabar – apie refleksijas. Terminas „Miuncheno suokalbis“ yra stalininis. Sovietų istorikai plačiai jį naudojo, bet ne tik jie.
Šis suokalbis tebuvo karo atidėjimas. Niekas nesilažina, kad spjauti į įžūlaus agresoriaus veidą yra didžiulis malonumas. Bet prieš tai vis dėlto būtų teisinga užsitikrinti ginklų ir šaudmenų tiekimą.
Geras politikas vengia trumpalaikių malonumų, bet teikia pirmenybę pelnytai savo tautos pergalei.