Bet kokia mokesčių reforma kažką iš kažko atima. Net ir mokesčių mažinimas, vienų kišenėse paliekantis daugiau pinigų, iš kitų juos atimtų. Nes valstybė turėtų mažinti išlaidas. Todėl kažkas – mokytojai, gydytojai, politikai ar suvenyrus Seimo sandėliui tiekiantys verslininkai – gautų mažiau pinigų. Vadinasi, didesnė ar mažesnė visuomenės dalis liktų nepatenkintą.
Šiandien apie jokį mokesčių mažinimą negali būti nė kalbos, nes valstybei reikia daugiau pinigų, kad apsigintų. Vadinasi, potencialiai nepatenkintų žmonių irgi bus gerokai daugiau.
Tiesa, kai pinigai reikalingi gyvybiškai svarbiam tikslui, dėl pačios mokesčių reformos būtinybės nesiginčija net R. Žemaitaitis. Bet vietoj to užkuriami ginčai, kad gal geriau reikėtų apmokestinti kažką kitą ir kažkaip kitaip. Tik šie politikų ginčai skirti ne geriausio sprendimo paieškai, o bet kokia kaina pademonstruoti rūpestį „paprastu Lietuvos žmogumi“. Tam, kad kilus rinkėjų nepasitenkinimui būtų galima pasakyti: „Aš tai būčiau daręs kitaip“. Net jei tas rūpestis realybėje nevertas nė poros eurų.
Paskaičiuokime, dėl kokių pinigų politikai įjungė rūpintojėlio režimą. Paimkime nekilnojamojo turto mokestį – bene didžiausią šios mokesčių reformos baubą.