Nugirdau: tarpusavyje šnekėjosi ukrainietiškai. Vakarykščio pasaulio vaikai. Kai prasidėjo invazija, jiems buvo apie 10 metų. Šiandien jie vis dar buvo vaikai vaikų žaidimų aikštelėje, bet jau peraugę. Jų brandos pradžia sutapo su karu. Jų paauglystės spuogai prasikalė jau kaip pabėgėliams, o karo liepsnose skandinama tėvynė liko kaip nekaltos vaikystės atsiminimas.
Kiek daug šitų vaikų gyvenime įvyko per tokį trumpą laiką!
Galiu tik numanyti, kas per pastaruosius trejus metus dėjosi šitų vakarykščių vaikų šeimose, namuose, sielose. Ką reikėjo išgyventi bėgant nuo mirties ir regint, kaip žūsta artimieji, kaip griūva namai. Stebėjau jų atsargų, tokį trapų supimąsi ir pamaniau: ką mums padarė karas? Kaip karo šnopavimas į nugarą atsiliepia ir mūsų supimuisi kasdienybės karuselėje?