„The Washington Post“ pirmadienį išplatino redakcijų kolegijos rašinį, kuriame skelbė, kad Vidurio Rytų atžvilgiu klysta ir JAV prezidentas Barackas Obama, ir Vladimiras Putinas… Tačiau pastarasis bent jau turi planą.
Ir koks gi tas V.Putino, o tiksliau, Kremliaus planas Vidurio Rytams? Pirma, pagalba diktatoriškam Basharo al-Assado režimui. Dvi oro antskrydžių dienos parodė, kad taikiniais tapo ne „Islamo valstybės“ teroristai, o „Laisvosios Sirijos armijos“ ir kitų opozicinių grupuočių nariai bei civiliai gyventojai. Žuvo jau mažiausiai 40 civilių.
Kas iš to laimėjo daugiausiai? Atsikvėpti galintis Damaskas, kuris buvo spaudžiamas tarp „Islamo valstybės“ ir JAV remiamų sukilėlių priekalo. Dabar Rusijos trubadūrai viešai gieda giesmes apie teisėtą Sirijos valdžią ir teroristus. Kažkokiu būdų interesų mišrainėje liko tik dvi grupės – tie, kurių Rusija, Damaskui bedant pirštu į žemėlapį, nebombarduoja ir tie, kuriems pasisekė mažiau.
Antra, Rusija parengė dirvą šiitiškos koalicijos veikimui – apie savo karių permetimą į Sirijos teritoriją prabilo Iranas ir teroristine pripažįstama Libano „Hezbollah“ grupuotė. Šiitų kariniai veiksmai tik dar labiau paskatins sunitų pasipriešinimą ir margą konfliktą Sirijoje pavers dviejų islamo atšakų kova dėl išlikimo.
Ką turime kol kas? Pagalba diktatoriui, cheminiu ginklu žudančiam savo šalies piliečius ir sukėlusiam masinį sirų bėgimą iš savo žemės bei chaotiško ir ypač plataus masto konflikto kurstymą.
Ką turime kol kas? Pagalba diktatoriui, cheminiu ginklu žudančiam savo šalies piliečius ir sukėlusiam masinį sirų bėgimą iš savo žemės bei chaotiško ir ypač plataus masto konflikto kurstymą.
Trečia, Kremliui palanki žiniasklaida jau buvo pasiruošusi skelbti apie „kovą su terorizmu“ ir „vienapolio pasaulio žlugimą“. Būtent tai vadinčiau vienu svarbiausių šios Kremliaus avantiūros Sirijoje aspektų. V.Putinui reikėjo perlaužti tarptautinės izoliacijos žiedą ir jis nusprendė tai daryti ten, kur juntamas JAV galios vakuumas.
Barackas Obama ilgai mindžikavo, nedrįsdamas veikti Sirijoje. Metus trunkantys antskrydžiai nesusilpnino „Islamo valstybės“, investicijos į Sirijos opozicijos pajėgų treniravimą pasirodė ne tik bevertės, bet ir žalingos. Dažnai ginklai atitekdavo tiems, kurie kaunasi islamo radikalų gretose.
V.Putinas tai stebėjo ir suradęs tinkamą laiką užkūrė Kremliaus propagandos mašiną ir pakinkęs naikintuvus bei raketų sistemas atvyko žudyti Basharo al-Assado oponentų, dangstydamasis taikdario ir sprendimų priėmėjo kauke.
Visi supranta (na gal tik Lietuvos premjeras Algirdas Butkevičius dar abejoja), kad Rusija žaidžia savo žaidimą. „Mirk arba laimėk“ žaidimą. Ir Vakarai, pripažinkime, neturi atsako. Kodėl? Nes mums rūpi gyvybės. Net ir tada, kai viską paverčiame tik aukų statistika, mes negalime imti ir lengvabūdiškai švaistyti bombų ant gyvenamųjų kvartalų. Tai vadinama – sąžine.
Viena vertus, mes tikrai galime stebėti V.Putino plano vykdymą. Tiesa, tas planas visų pirma yra katės ir pelės žaidimas su amerikiečiais, kurie nustebę konstatuoja Kremliaus įžūlumą ir nusiteikimą žaisti iki tol, kol sukilėlius pridengiantys amerikiečių F-22 naikintuvai sutiks B.al-Assadui žudančius rusiškus Su-30.
Kita vertus, reikia turėti galvoje, kad Kremlius neturi jokių konstruktyvių sprendimų ir iš oro apdaužęs bejėgišką Sirijos opoziciją lauks progos atsitraukti tada, kai reikalai pasuks visiško chaoso link, o V.Putinui šis Sirijos žaidimas pasirodys nebeįdomus. Tai gali būti labai nelengva.
Tai daliai Rusijos, kuri jau paaukojo savo smegenis Kremliui, duonos trūkumas neatrodo toks sunkus, kai yra raketų.
Rusijos viešoji erdvė ir prie Kremliaus televizijų prikaustyta visuomenė tapo priklausoma nuo karo. Propagandos meistrelis Vladimiras Solovjovas savo laidoje euforiškai nusiteikusiai miniai teigė, kad Rusija raketų turi tiek, kad užteks visiems. Štai taip. Tai daliai Rusijos, kuri jau paaukojo savo smegenis Kremliui, duonos trūkumas neatrodo toks sunkus, kai yra raketų.
Rusija – karo valstybė, kurią į priekį veda avantiūrizmas. Rugsėjo 30 dieną buvo gautas ženklas, kuriuo patvirtinama, kad šis avantiūrizmas peržengs vadinamojo „rusiškojo pasaulio“ ribas.
Tai bloga žinia mums. Ir dar blogesnė Vakarų lyderiams, kurie vis dar nerodo ryžto pagauti V.Putiną blefuojant.
Karas neužgriūna ant mūsų galvų netikėtai. Trečiasis pasaulinis karas nenutiks per sekundę. Jis nelaukia, tykodamas už kampo. Pasauliniai karai turi savo pradžios datą, bet jie turėjo ir ilgą beprotybės brendimo laikotarpį, kurio metu valdovai, diktatoriai ir jų maustomi naivuoliai žaidė įtampos žaidimus.
Ponai ir ponios, įtampos žaidimas įsibėgėjo.
TAIP PAT SKAITYKITE: JAV istorikas T.Snyderis: V.Putinui nesvarbu – Kijevo studentai ar islamo teroristai