A.Turčino kalba vainikavo maždaug pusvalandį trukusį minėjimą.
Prisimindamas 1986-ųjų balandžio 26-osios įvykius, kai nesėkmingo saugumo testo metu sprogo vienas Černobylio jėgainės reaktorių, jis akcentavo tuometės Sovietų sąjungos melą ir tylą.
„Stoviu prieš jus ne kaip oratorius, o kaip vienas iš tų 7 tūkst. „partizanų“, kurie 1986 metais buvo išplėšti iš namų, susodinti į vagonus ir išsiųsti ten, kur paukščiai krito iš dangaus, o žemė po kojomis švietė mirtinu, nematomu švytėjimu.
Prieš 40 metų mums sakė, kad vykstame į specialiuosius mokymus, į komandiruotes. Mums melavo. Mes vykome į karą su atomu neturėdami nei ginklų, nei tinkamų šarvų. Mūsų ginklas buvo kastuvas, o mūsų šarvas – guminė prijuostė ir respiratorius, kuris po valandos tapdavo drėgnu skuduriuku“, – prisiminė jis.
Vis dėlto audringų reakcijų sulaukė jo baigiamoji kalbos dalis, į kurią sureagavo ir pats J.Sabatauskas.