Žinojau, kad bus blogai, bet ryžausi išbandyti
Niekada nebuvau plaukęs į jūrą su nakvyne ir dar prieš lipdamas į Klaipėdos universiteto burlaivį „Brabander“ žinojau, kad kovą su jūrlige greičiausiai pralaimėsiu. Tik nemaniau, kad jau po kelių valandų gulėsiu laivagalyje, iškišęs galvą tarp turėklų, ir nepajėgsiu nueiti nė dešimties metrų pasiimti savo fotoaparato.
Iki šiol skraidant su įvairiausiomis priemonėmis mano vestibiuliarinis aparatas ant manęs amžinai pykdavo. O jo pyktis pasireikšdavo ne pačia mandagiausia forma – grąžintu turiniu iš skrandžio. O bene nemaloniausiai teko pasijausti tandeminio parasparnio pilotui, nes jis sėdėjo už manęs.
Pasieniečių sraigtasparnyje situaciją užglaisčiau tą turinį ne užpildamas ant pusę milijono (o gal dar daugiau) kainuojančios aparatūros, bet laiku tą turinį sustabdęs ir sugrąžinęs atgal, kur jam ir vieta. Pareigūnai tos akimirkos nė nepastebėjo. Tačiau man ji nebuvo lengva. Atsimenu iki šiol. Žinojau, kad sirgsiu. Neklydau. Tik nemaniau, kad bus taip blogai.