Kelrodyje siūloma dešimt žingsnių, sutelktų į tris svarbiausias sritis – kokybiškas ugdymo programas, profesionalią vadybą ir motyvuotus mokytojus.
„Jeigu reikėtų šiandien apibūdinti švietimo sistemą, tai ją galėtume įsivaizduoti taip, kaip skrendantį lėktuvą be aiškaus tikslo. Kodėl? Nes jau dešimtmetį sukame ratu, – pirmadienį pristatyme kalbėjo „Švietimas #1“ vadovė Laura Tilvytė. – Dėl to kartu su ISM universitetu bei „Visionary Analytics“ sudėliojome švietimo kelrodį ir 10 konkrečių žingsnių, kuriuos manome, kad turime padaryti tam, kad Lietuvos švietimo sistema patirtų proveržį.“
Tarp siūlymų – vienodi mokinių pasiekimų vertinimo standartai visoje Lietuvoje, sistema, leidžianti laiku matyti kiekvieno vaiko pažangą ir spragas, reguliarus mokyklų mikroklimato matavimas, didesnė mokyklų vadovų autonomija, pokyčių išbandymas pilotais, šešerių metų pradinis ugdymas bei mokytojų karjeros modelis, kuriame atlygis labiau siejamas su kompetencija ir prisiimama atsakomybe, o ne vien išdirbtu laiku.
Dokumentą palaiko daugiau nei 40 švietimo, verslo ir visuomenės organizacijų, anot rengėjų, jų sąrašas nuolat pildosi.
Palankiai siūlymus vertina ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM).
„Labai džiaugiamės, kad kelrodis iškėlė tas pačias problemas, kurias mes jau antri metai keliame. Tai, kad kiekvienam vaikui (reikia – BNS) užtikrinti gerą, kokybišką ugdymą, nepriklausomai nuo to, kurioje vietoje, kokioje mokykloje, kokiame regione jis mokosi. Ir labai svarbu (...) yra sudaryti tinkamas sąlygas dirbti tiek mokytojams, tiek mokyklų vadovams, mažinti administracinę naštą“, – žurnalistams sakė švietimo, mokslo ir sporto viceministras Jonas Petkevičius.
Tiesa, anot jo, prieš imantis naujų reformų, turi būti įgyvendintos šiuo metu pradėtos iniciatyvos.
„Pritariau, kad tikrai reikalingas tvirtas politinis susitarimas ir kad dabar svarbiausia yra stabilizuoti sistemą, mažinti administracinę naštą ir baigti pradėtus darbus ir po to susitarti dėl ateities perspektyvų, kaip galėtume visi kartu dirbti“, – teigė viceministras.
„Labai svarbu, kad pasikeitus politinei valdžiai nesikeistų pagrindinės kryptys, ir mes tą stengiamės iš principo dabar padaryti“, – pridūrė jis.
Dėmesys tiek mokinių, tiek mokytojų tobulėjimui
Kelrodyje siūloma vienoje nacionalinėje institucijoje sutelkti atsakomybę už ugdymo programas, egzaminus ir mokinių pasiekimų vertinimo kriterijus.
Taip, anot jo rengėjų, būtų siekiama, kad tai, ko vaikai mokosi, derėtų su tuo, kas tikrinama per egzaminus, o jų žinios skirtingose mokyklose būtų vertinamos pagal bendrus kriterijus. Tam mokytojai ir mokyklos reguliariai derintų mokinių darbų vertinimą.
Taip pat siūloma nustatyti aiškų ugdymo programų atnaujinimo ciklą, prieš diegiant pokyčius nacionaliniu mastu juos išbandyti ir užtikrinti, kad programų bei vertinimo sistemos kokybę periodiškai vertintų nepriklausomi tarptautiniai ekspertai.
Ugdymo programose siūloma mažinti temų skaičių, kad mokytojui liktų daugiau laiko padėti vaikams suprasti svarbiausius dalykus ir išmokti juos taikyti. Kiekviename ugdymo etape būtų aiškiai apibrėžta, ką mokinys būtinai turi išmokti, o kas galėtų būti papildoma ar pasirenkama.
Be to, kartu būtų nuosekliai stebima kiekvieno vaiko pažanga: bazinio lygio nepasiekiančiam mokiniui siūloma garantuoti intensyvią pagalbą, o neveiksmingą pagalbą keisti ar stiprinti tol, kol šis lygis būtų pasiektas.
Taip pat daugiau galimybių būtų suteikiama ir mokiniams, galintiems pasiekti daugiau – jiems, nepriklausomai nuo konkrečios mokyklos galimybių, nacionaliniu mastu būtų užtikrinta prieiga prie aukštesnio lygio kursų, aukštųjų mokyklų programų, mentorystės, mokslo projektų ir pasirengimo olimpiadoms.
Siūloma vienoje sistemoje kaupti informaciją apie mokinio pasiekimus, pažangą, savijautą, mokymosi sunkumus, specialiuosius poreikius, suteiktą pagalbą ir tolesnius mokymosi tikslus. Ši informacija būtų prieinama mokiniui, jo tėvams ir mokytojams bei keliautų kartu su mokiniu keičiant mokyklą ar ugdymo pakopą.
Reikšmingai pasikeitus mokinio pažangai, sistema siųstų signalą mokytojų komandai, kuri kartu su mokiniu, tėvais ir, prireikus, švietimo pagalbos specialistais susitartų dėl tolesnės pagalbos.
Kelrodyje siūloma stiprinti ir mokyklų vadovų pasirengimą bei suteikti jiems daugiau laisvės veikti: jie galėtų lanksčiau perskirstyti mokyklos biudžetą ir formuoti komandą pagal mokyklos poreikius.
Esamiems ir būsimiems vadovams būtų siūlomas praktinis pasirengimas, mentorystė ir stažuotės, o kitų sričių profesionalams būtų sudarytas aiškus kelias pasirengti vadovauti mokyklai.
Švietimo sistemos pažanga vykdoma per pilotinius modelius
Siūloma kasmet pagal vienodą nacionalinę metodiką vertinti mokyklų darbo ir mokymosi aplinką, apklausiant mokinius, mokytojus ir tėvus. Mokykloms būtų pateikiami jų rezultatai ir palyginimas su panašiomis mokyklomis, o pagal juos pasirenkami keli svarbiausi aplinkos gerinimo prioritetai. Ilgalaikių problemų turinčioms mokykloms būtų teikiama tikslinė išorinė specialistų pagalba.
Pradinį ugdymą siūloma ilginti nuo ketverių iki šešerių metų, o pagrindiniam ir viduriniam ugdymui skirti po trejus metus. Anot kelrodžio rengėjų, taip vaikai ilgiau mokytųsi pažįstamoje aplinkoje, turėtų daugiau laiko įtvirtinti mokymosi pagrindus ir palaipsniui pereitų prie dalykinio mokymo.
Tokį modelį pirmiausia siūloma išbandyti nedideliu mastu, įvertinti, kaip jis veikia vaikų pasiekimus ir savijautą, ko reikia mokytojams ir mokykloms, ir tik tada spręsti dėl jo taikymo visoje Lietuvoje. Perėjimas prie atskirų dalykų ir daugiau mokytojų turėtų vykti palaipsniui.
Taip kelrodyje siūloma elgtis ir su kitais didesniais švietimo pokyčiais: pirmiausia juos išbandyti mažesniu mastu, aiškiai sutarti, kas bus matuojama, ir viešai skelbti rezultatus.
„Nacionaliniu mastu būtų plečiami tik tie sprendimai, kurių nauda įrodyta duomenimis, o nepasiteisinę – tobulinami arba stabdomi“, – teigia kelrodžio rengėjai.
Siūloma sukurti viešą nacionalinę sistemą, kurioje būtų registruojami ir koordinuojami visi švietimo pilotiniai projektai, nurodant, kas, kur ir kokiu tikslu išbandoma, ir viešai skelbti jų rezultatus.
Taip pat siūloma nustatyti bendrą nacionalinį mokyklos kokybės standartą, pagal kurį mokyklos būtų vertinamos ne tik pagal mokinių rezultatus, bet ir pagal mokinių pažangą, teikiamą pagalbą, mokymosi aplinką, mokytojų darbo sąlygas ir mokyklos mikroklimatą.
Siekiant paruošti kuo daugiau mokytojų, kurie liktų dirbti švietimo sistemoje, siūloma praktiką mokyklose pradėti nuo pirmųjų studijų metų, o pirmuosius trejus darbo metus mokytojui skirti apmokamą mentorių ir mažesnį pamokų krūvį.
Laikas kartu planuoti pamokas ir aptarti mokinių pažangą būtų numatytas mokytojų darbo laike, taip „pagalba nepriklausytų vien nuo to, ar kolega gali pasilikti po pamokų“.
Siūloma sukurti nacionalinį mentorių ir dalykinių konsultantų tinklą, kad mokytojas, negavęs pakankamos pagalbos savo mokykloje, galėtų kreiptis į savo dalyko ar konkrečios problemos ekspertą.
Siūloma keisti ir mokytojų karjeros modelį: dabartines kvalifikacines kategorijas pakeistų profesinio augimo pakopos, kurios priklausytų nuo mokytojo darbo rezultatų, prisiimtos atsakomybės ir pagalbos kolegoms. Aukštesnę pakopą pasiekęs mokytojas galėtų dalį darbo laiko skirti padėti pradedantiems kolegoms, konsultuoti kitus mokytojus ar rengti būsimus mokytojus. Už šį darbą jis gautų didesnį atlygį.
Profesinio augimo pakopą siūloma suteikti ribotam laikotarpiui ir ją reguliariai peržiūrėti.