Nuo rugpjūčio vidurio tarpumiškių pievose, kur tai šienautas plotas, tai dirvonas ar želmenų, ražienų lopas, laikėsi gervės. Jų pulkai čia rasdavo pakankamai maisto ir ramybės, tačiau atėjo metas išskristi. Rugsėjo gale jų neliko. Tiesa... Liko trys gervės, dvi suaugusios ir viena „geltongalvė“ jauniklė.
Darniai lesinėjančios gervės patraukė dėmesį, nes dar rugpjūtį jos nepritapo prie kitų, laikėsi atskirai. Likusios vienos dar labiau „susiglaudė“, viena nuo kitos nesitraukė. Pabandžius eiti prie jų, paaiškėjo skaudi tiesa – senosios pakilo, o jauniklis plakė orą vienu nulaužtu sparnu, bėgo... Netgi pakilo keletą metrų į orą. Neturėjau teisės jų trikdyti, palikau.
O gervės liko ir dabar ten gyvena. Kol kas daug maisto, dar nebuvo stiprių šalnų. Tačiau kas jų laukia? Jauniklį gaudyti dabar reikštų jį dar labiau traumuoti. Be to, sugavus tektų amputuoti jau negyvą sparno dalį, vadinasi – jis niekada negalėtų skristi. Ir dabar negali to daryti.
Ši nelinksma istorija nesibaigė, nežinia, kaip reikės elgtis vėliau. Tačiau labiausiai įstringa senųjų gervių ištikimybė – tik įsivaizduokite, jos nepaliko savo vaiko, neišskrido, nors su jaunikliais gervių ryšys galėtų nutrūkti vasaros gale, jiems tapus savarankiškiems. To neįvyko, senosios gervės budi prie savojo gerviuko. Ar nepakils vieną dieną ir neišskris? Ar... tęsinio dar nežinome.
