Atbildėję į 1253 metais pirmą kartą paminėtus Kulius, pirmiausiai apžiūrime 1900 metais pastatytą Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčią.
Projektavo ją švedų kilmės žymus bažnyčių architektas Karlas Eduardas Strandmanas. Tiesa, dauguma jo projektuotų bažnyčių buvo neogotikinės, o ši – neoklasicistinė. Tai trečioji Kulių bažnyčia, pirmoji išdygo dar 1644 m.
Šalia bažnyčios – 1790 m. statyta dviaukštė raudonų plytų klebonija, bet apie ją – vėliau.
Laikas pirma pasibelsti į kito – baltojo, šimtamečių ąžuolų pašonėje 1780 m. pastatyto – namo duris. Virš jų pasitinka užrašas „Haec domus ardere nescia“ – „Šis namas nepažįsta degimo“.
Paaiškėja, kad statant jį nenaudotos jokios degios medžiagos: čerpinis stogas, gegnių plytų skliautiniai perdengimai, iš plytų, akmenų suręstas mūras.
Kleboniją aptarnavusio pastato architektas – iš Varnių į Kulius atkeltas jėzuitų kunigas Antanas Rimkevičius. Tiesa, virš durų užrašyta klaidinga statybų data – 1670 m. Apsirikta visu šimtmečiu.
Kaip paaiškino gidė, mokytoja ir kultūros centro muziejininkė Inga Blėdienė, pastate gyveno bažnyčios tarnai. Vakarinėje pusėje veikė meistarnė – meistro dirbtuvės, o rytinėje – verpykla. Namo centre buvo įrengta klebonijos virtuvė, o po žeme iškasti erdvūs rūsiai, tikę produktų sandėliavimui.
Dėl įvairialypės rūsių paskirties ir neeilinio sienų storio – storiausioje vietoje siekia net 1,63 m, pastatas nuo seno žadina vietinių ir atvykėlių vaizduotę. O ir šildymo sistema jo įspūdinga.
„Kam tokį įtvirtintą pastatą reikėjo parubežiuje kažkur statyti? Viena iš versijų – kadangi A.Rimkevičius buvo studijavęs architektūrą, pažinęs jėzuitų architektūros ypatumus, galbūt norėjo kažkur realizuoti savo sumanymus bei gebėjimus, – spėjo gidė. – Versija kelta ir dėl rūsių tame pastate: gal čia veikė prasižengusių kunigų kalėjimas? Nes kam reikalingos tokios erdvės, storos sienos ir židiniai, šildymas?“
Kelionė laiku
„Kad mes šiandien jau nieko nebelaukėme. Ar ne kitą savaitę turėjote atvažiuoti?“, – istorinio baltojo namo duris pravėrusi mūsų pasiteiravo tarnaitė Verutė.
Netrukus pasirodė ir gaspadinė Elžbieta, žinomo Kulių klebono Vincento Jarulaičio sesuo, Sofijos Kymantaitės mama. Ji atsakinga už visą ūkį.
„Klebonas po mišių – ir tas išvykęs. Kiek dienų ir iš kur važiavot? Mes kai pas Oginskį važiuojame į Plungę – tai iš vakaro išvykstame, o kai Rietavo turgun – prieš 3 dienas“, – patikino Elžbieta.
Išvydę ir išgirdę šiuos personažus, akimirksniu buvome nukelti į XX a. pradžią.
„Didelių gadynių neužtaisysime, bet užeikite. Rankas nusimazgokite pirma. Vandenėlį ant pečiaus pašildė mergos. Tokio pečiaus, kuriuo ir trobą apsišildome, viduje su atvira ugnimi dar nebūsite matę“, – mums bepradedant plautis rankas, intriguoti ėmė Elžbieta.
Pasirodžiusi jos sesuo Morta aprodė virenę – didelį ugniakurą su plačiu mūriniu gaubtu, pereinančiu į siaurėjantį kaminą, bei iš tų laikų išlikusiais suodžiais.
Pasitarnauja ši virenė ir šilumos, ir maisto gamybai. Neįtikėtina, kad po tiek daug metų ji vis dar kuo puikiausiai veikia. Šis „Kultūros virenėje“ išlikęs autentiškas namo elementas yra vienas didžiausių Žemaitijoje.
„Ir rūkom mėsą, ir žoles džiovinam kamine“, – patikino Morta, kuri klebono brolio valdose atsakinga už virtuvę, o sesuo Elžbieta – už ūkį.
Šalia vis dar stovi sviestui mušti skirtas senovinis įrankis.
