Bevaikščiodami su Emilija nusikėlėme daugiau nei 100 metų atgalios, patyrinėjome tuometę Palangos aplinką, įvykius, išgyventus meilės, ištikimybės ir tikrųjų gyvenimo vertybių šviesoje.
Keturiose maršruto stotelėse laukė pasakojimai apie mūsų mylimą kurortą kūrusius Antaniną ir Feliksą Tiškevičius, rašytoją Stasę ir gydytoją bei knygnešį Liudą Vaineikius, rašytoją Sofiją Kymantaitę bei dailininką ir kompozitorių Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, šių porų gyvenimo momentus, jų veiklos atspindžius dabartyje.
Žmona pamilo Palangą
Stabtelime Palangos bažnyčios šventoriuje. XIX a., iki I Pasaulinio karo, čia buvo ne kurortas, o miestas. Kurortas užėmė tik teritoriją tarp J.Basanavičiaus, Mėmelio gatvių, jūros bei miško.
Pirmasis, pasak gidės, ant meilės sparnų čia skraidė F.Tiškevičius.
„Sakoma, kada siela leidžiasi žemyn, ji pasidalija į dvi puseles – vyrišką ir moterišką. Kurį laiką tos puselės atskirai laimingai gyvena, nelabai kuo rūpinasi, bet ateina laikas, kuomet užsidega ugnelė ir žmogus pajunta, jog jis – tarsi nepilnas“, – romantišką įvadą padarė gidė.
Kai 1891-aisiais mirė Juozapas Tiškevičius, Palangos kurorto pamatų kūrėjas, visos pajūrio valdos, žemės iki pat Latvijos sienos (kartu ir Palanga) perėjo jauniausio sūnaus Felikso žinion. Jam tuomet tebuvo vos 24-eri.
Feliksas, anot Emilijos, žinojo, kad Tiškevičių šeimos herbe yra sakinys „Išsirink, ką myli“, puikiai suvokė, kad vienam skristi ant meilės sparnų – labai sunku, žinojo, į kurią pusę reikia skristi.
„Išvyko Feliksas į Posadovo dvarą, ir iš ten parsivežė nuotaką Antaniną. Tikrai labai gražią, turtingą. Ji labai didelį kraitį atsivežė iš Lenkijos. Antaninos vyriausioji sesuo už Felikso pusbrolio buvo ištekėjusi. Kai ji mirė, už to pusbrolio ištekino ir antrą Antaninos seserį.
Felikso ir Antaninos vestuvės įvyko 1893 metais. Antaninai taip patiko Palanga, kad būtent ji nusprendė, jog šeima visam laikui apsigyvens čia“, – teigė gidė.
O jei Antanina nebūtų taip nusprendusi, ar šiandien turėtume mylimą Palangos kurortą?