Į Plungės rajono Paplatelės kaime, Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje, veikiančią Leliugų sodybą, kurioje gali ilsėtis iki 80 žmonių (nors kartą sutalpino ir 150), atvykau sutemus, tad jos apžiūrą teko atidėti iki ryto.
Pirmiausiai čia pasitinka žaluma ir ramuma, – kur ne kur tarp medžių iškabinti hamakai, iš kojų išversti bandantis beždžionių tiltas bei kalvos, tvirtai apsuptos jas laikančių šimtamečių ąžuolų.
Nuo švariausio Lietuvoje Platelių ežero, einant mišku, – vos 200 metrų.
Atsipalaiduoti priverčia ir sunkiai kambariuose veikiantis mobilusis ryšys.
Netoliese vingiuoja Plokštinės pažintinis takas, čia pat – ir 25 km aplink ežerą besidriekiantis dviračių takas, o už 2,5 km nuo sodybos stūkso Šaltojo karo muziejus su unikaliais sovietmečio reliktais – balistinių raketų šachtiniu kompleksu bei Plokštinės raketine baze.
Čia pat – ir įvairių sendaikčių kupina, 1864 m. menanti originali žemaitiška klėtelė, kurią Virginijus parsigabeno iš Mažeikių rajono.
Jos viduje įrengtoje duonkepėje, remiantis ilgametėmis senolių tradicijomis, kepama tautinio paveldo sertifikatą gavusi naminė duona, kas savaitę rengiamos ir kugelio (su spirgučiais bei grietine – kas be ko) kepimo edukacijos. Daugiausiai vienu ypu sodybos šeimininkams teko iškepti 80 porcijų.
„Gavome apdovanojimą už tai, kad sodyboje gebame suderinti ir senąsias tradicijas, ir inovatyvumą. Esame įdomūs visiems. Pastatėme, štai, ir padelio aikštelę“, – patikino Gitana.
Visko po du
Laikas pasivaikščioti. Prie šeimininkų namo amsi šuo, aplink kojas ima suktis katė Šanelė. Iš pažiūros ji – itin draugiška, tačiau šeimininkų buvau perspėta: vos tik neparodysiu dėmesio, atsiimsiu su kaupu.
„Visko pas mus – po du. Auginame dvi dukras, du šunis, dvi kates ir dvi alpakas. Mūsų žvaigždės jos“, – šyptelėjo Virginijus.
Šalia namo besiganančioms Cini ir Mini vardus davė jaunesnioji Leliugų duktė Justė: viena alpaka maža, o kitas išskirtinis bruožas – cinamoninė spalva, tad duetas mergaitei priminė pamėgtus sausus pusryčius.
„Kartą per metus kirpėjai užsuka, apkerpa. Tik trys tokie, gastroliuojantys alpakų stilistai, kiek žinome, Lietuvoje yra, – nusijuokė Gitana, pasiūliusi dėvėti kažką ryškaus, jei noriu prisivilioti nenuoramas arčiau tvoros. – Po karantino tvyrojo nekokia nuotaika. Buvo keista, nes per pandemiją nieko neveikėme, bet po to neveikimo kažko reikėjo. Nusprendėme, kad norime gyvūnų. Šiaip buvau prieš juos, nes kvapas, šėrimas, priežiūra, – atsiranda daug papildomų darbų. Bet kai paaiškino, kaip prižiūrimos alpakos, susidomėjau. Nėra jos lepios.“