Praėjusių metų pavasarį Vilniaus miesto taryboje priėmėme deklaraciją „Vilnius – žmogaus teisių miestas“. Ja įsipareigojome ne tik laikytis tarptautinių žmogaus teisių standartų, bet ir įvertinti žmogaus teisių ir laisvių padėtį mieste. Tai svarbu, nes žmogaus teisių politika turi remtis ne vien gerais ketinimais, bet ir duomenimis bei realiomis žmonių patirtimis. Šiandien galime pasidžiaugti, kad toks vertinimas jau atliktas. Analizuota vaikų ir šeimų, žmonių su negalia, vyresnio amžiaus žmonių, jaunimo, LGBT+ bendruomenės, užsienio kilmės žmonių padėtis, taip pat skurdo, lyčių lygybės ir socialinės atskirties situacija.
Tyrimas parodė Vilniaus stiprybes – mieste turime nemažai žmogaus teisių apsaugai skirtų paslaugų, konsultavimo ir gyventojų dalyvavimo mechanizmų, bendradarbiaujame su nevyriausybinėmis organizacijomis. Tačiau išryškėjo ir esminė problema: paslaugos egzistavimas dar nereiškia, kad žmogus gali ja pasinaudoti.
Tai ypač svarbu kalbant apie vaikus. Paslaugų vaikams, taip pat vaikams su negalia ir specialiaisiais ugdymosi poreikiais Vilniuje yra santykinai daug, tačiau laukimo eilės rodo atotrūkį tarp poreikio ir sistemos galimybių jį patenkinti. Nemokamos psichologinės ir kitos kompleksinės paslaugos kai kuriais atvejais pasiekiamos tik po kelių mėnesių. Ilgai gali tekti laukti ir vaiko specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimo Vilniaus pedagoginėje psichologinėje tarnyboje.
Tačiau vaiko poreikių įvertinimas nėra pagalbos pabaiga. Tai tik jos pradžia. Gavus rekomendacijas, mokykla turi turėti specialistų ir kitų išteklių joms įgyvendinti. Todėl žmogaus teisių stebėsenai nepakanka žinoti, kiek vaikų buvo įvertinta ar kiek jie laukė. Turime matyti visą kelią – nuo poreikio nustatymo iki realiai suteiktos pagalbos ir jos rezultato.
Tas pats galioja ir kitoms grupėms. Žmonių su negalia ilgalaikės socialinės globos paslaugų tinklas išsiplėtė, tačiau norint jų gauti šiandien gali tekti laukti kone pusmetį. Vyresnio amžiaus žmonėms paslaugų yra, tačiau ne visada žinome, kiek jų pasiekia pagalbą savarankiškai, o kiek – tik padedami artimųjų. Jeigu norint gauti pagalbą pirmiausia reikia žinoti, kokios paslaugos ieškoti ir į kurią instituciją kreiptis, sistema palankesnė tiems, kurie joje geba susiorientuoti arba turi padedančių tai padaryti.
Panašių klausimų kyla ir kalbant apie užsienio kilmės vilniečių integraciją. Savivaldybės remiamuose lietuvių kalbos kursuose dalyvavusių žmonių skaičius sumažėjo nuo 300 2023 metais iki 160 2025 metais. Šis skaičius neparodo visų Vilniuje vykstančių kalbos mokymų, tačiau kelia klausimą dėl miesto remiamų priemonių aprėpties. Norėdami suprasti realų prieinamumą, turime žinoti ne tik, kiek žmonių paslaugą gavo, bet ir kiek jos laukė ar dėl vietų trūkumo negavo.
Vilniaus santykis su LGBT+ bendruomene tyrime vertinamas kaip santykinai konstruktyvus. Sostinėje įvairovė labiau matoma ir priimtina nei daugelyje kitų Lietuvos vietovių, o dalis LGBT+ jaunimo Vilnių renkasi kaip vietą gyventi ir kurti savo ateitį.
Tačiau būti matomam dar nereiškia jaustis saugiam. Tyrimas rodo poreikį mieste stiprinti mokyklų, socialinių, sveikatos ir kitų savivaldybei pavaldžių paslaugų jautrumą LGBT+ žmonių situacijai, didinti tokias paslaugas teikiančių įstaigų darbuotojų kompetencijas. Žmogaus teisių politika turi būti matoma ne tik viešuose simboliuose, bet ir kasdienėje žmogaus patirtyje.
Žmogaus teisių užtikrinimas taip pat reiškia galimybę dalyvauti priimant sprendimus, kurie keičia mūsų kasdienybę. Šioje srityje Vilnius turi kuo pasidžiaugti: 2024 ir 2025 metais visi strateginių sprendimų projektai buvo pateikti viešam derinimui, mieste veikia įvairūs gyventojų ir NVO įsitraukimo mechanizmai. Visgi svarbu ne tik tai, ar žmogus galėjo pateikti pasiūlymą, bet ir tai, kas su juo nutiko toliau. Ar į jį buvo atsižvelgta? Jei ne – ar paaiškinta, kodėl? Ar įvertintas sprendimo poveikis skirtingoms gyventojų grupėms?
Tyrime taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad 2021–2025 metais nebuvo sistemingai stebimas strateginių sprendimų poveikis žmogaus teisėms. Vadinasi, žmogaus teisių kriterijus kol kas dar nėra tapęs nuoseklia sprendimų priėmimo sistemos dalimi.
Skirtingos Vilniaus gyventojų grupės susiduria su skirtingomis problemomis, tačiau sisteminės kliūtys dažnai tos pačios: informaciją sunku rasti ir suprasti, institucijų bendradarbiavimas ne visada reiškia sklandų žmogaus kelią, paslaugos gali būti neprieinamos, o duomenys dažniau parodo, ką padarė savivaldybė, nei kokį rezultatą pajuto žmogus.
Žmogaus teisių miestas nėra miestas be problemų. Tai miestas, kuris geba jas pamatyti, apie jas kalbėti, pripažinti tai, kas neveikia, ir tikrinti, ar priimami sprendimai iš tiesų keičia žmonių kasdienybę. Galutinis žmogaus teisių politikos matas – ar žmogus gali oriai, saugiai ir lygiai gyventi savo mieste.